In memoriam Algimantui Vincentui Raudonikiui

„Ant vienatvėj paskendusio tako / krinta lapai, kaip saulės lašai...“ – skamba Dalios Kubiliūtės atliekama Algimanto Raudonikio daina „Ruduo“.

Ne piktas, ne užgaulus, ne plepys, bet santūrus, draugiškas, su visais gebantis rasti bendrą kalbą, visą gyvenimą besistengiantis įsiklausyti į savo širdies balsą, tyliai ir ramiai iš vienatvės pasitraukė į Amžinybę. Jo svajonė – 90-mečio koncertas – liko atlikėjų rūpestis...

Algimantas Raudonikis su atlikėjais mėgo bendrauti ir rengti naujas programas, mėgo publikos aplodismentus ir dėmesį. Lietuvoje surengė per 400 autorinių koncertų. Didžiausi, puošniausi – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje. Naujaisiais laikais mokėjo rasti savo veiklos rėmėjų ir talkininkų, nors vidinė jo ramybė keistai nesiderino su gero organizatoriaus gebėjimais. Raudonikis pergyveno net tris pasikeitusias Lietuvos visuomenės formacijas. Nepriklausomoje Lietuvoje matė tėvo – pienininko, ryžtingo žmogaus – triūsą ir prisiplakėlių skundikų norą iškraustyto Raudonikius į Sibiro šaltį. Tačiau geriems žmonėms uteniškiai padėjo, vėliau jie tapo Joniškio gyventojais. 

Mąslus Algimanto žvilgsnis jau buvo pastebėtas Joniškio vidurinėje mokykloje. Kaip ir noras muzikuoti. Kas, jei ne kūrybingas mokytojas Juozas Vainauskas, paskatino vaiką atsiskleisti prie pianino, kuriuo iš klausos akompanavo šokių būreliui, rankiojo įvairias melodijas. Nepritarė tėvas sūnaus „klaidžiojimams“ – reikia rinktis sočiam gyvenimui tinkamą profesiją! Paklusniai vienus metus studijavęs ekonomiką Vilniaus universitete, Algimantas vis dėlto įstojo į tuometę Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Kompozicijos mokėsi Antano Račiūno, Jurgio Gaižausko klasėse. Edukacinį ciklą baigė konservatorijoje, talentingo pedagogo profesoriaus Eduardo Balsio klasėje. Ir jo kūrybos genas įgavo savitą jėgą.

Visą gyvenimą Raudonikis kūrė įvairių žanrų muziką. Tai ne vienas kūrybinių konkursų laurais apdovanotas kūrinys orkestrams ir kameriniams ansambliams, solistams, chorinė, liaudies muzika, Lietuvos kariūnams skirti kūriniai, sukurta net naujų šokių. Tačiau kompozitorius susitelkė į dainą. Jų sukūrė per 500. Pirmoji išspausdinta 1958 metais. Tačiau esmė ne kiekis. Daugybė jų nuolat dainuojamos, net prie stalo, kaip toji „Raudona rožė“. Kai kurios dainos tapo miesto romansų analogu. „Švelnumas“ pagal Eduardo Selelionio tekstą užkodavo tokią emociją ir estetinį grožio kriterijų, kurį net profesionalams atlikėjams įprasminti sunku. 

Bendramokslis kompozitorius Algimantas Bražinskas ne kartą sakė: „Algis be proto talentingas žmogus, melodistas iš Dievo.“ Puikiai juto kantilenos tėkmės logiką ir lyrikos niuansų žavesį. Daugelis geriausių dainų dvelkia švelnia nostalgija. Lyrinės meistro dainos puošė operos dainininkų Virgilijaus Noreikos, Vaclovo Daunoro, Edmundo Kuodžio, Rimanto Sipario, Irenos Milkevičiūtės, Vaido Vyšniausko, Merūno Vitulskio, Vytauto Juozapaičio, Eugenijaus Chrebtovo ir kitų repertuarą. Vis nauji kūriniai pasirodydavo pramoginės muzikos atlikėjų koncertuose.

Raudonikis sukūrė savitą dainos stilių. „Pagrindinės temos mano kūryboje – meilė Lietuvai tėvynei, moteriai“, – sakė kompozitorius. Mėgstamiausia daina, išsitarė, – „Kur balti keliai“. „Atsiranda tokių išminčių, kurie teigia, kad mūsų karta tarnavo Rusijai. Ne! Mes tarnavome lietuvių kultūrai. Visada mintyse ir darbuose buvo mūsų Lietuva“, – ne kartą kartojo kompozitorius. Tai matome, girdime ir jo kūrybiniame palikime.

Raudonikis gerai pažino muzikuojančių mėgėjų poreikius, kolektyvų galimybes. Stengėsi visus remti repertuaru, konsultuodavo. Iki 1997-ųjų buvo kviečiamas būti respublikinių dainų švenčių Šokių dienos, spartakiadų, moksleivių švenčių muzikos vadovu, aktyviai ir produktyviai bendradarbiavo su Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestru, valstybiniais pučiamųjų orkestrais, buvo įvairių meno tarybų ir komisijų narys, konkursų ir festivalių žiuri pirmininkas arba narys.

Atkurta nepriklausomybe labai džiaugėsi, nors ir padaugėjo rūpesčių: reikėjo ne tik kurti, bet ir užsiimti kūrybos sklaida. Tačiau Raudonikis mokėjo išgyventi ir naujomis aplinkybėmis. Juk turi valią – rasi ir kelią!

Gimęs Kaune, kur mama galėjo jausti didesnį komfortą, augo tėvo tėvonijoje – Utenoje, vidurinę mokyklą baigė Joniškyje, mamos gimtinėje, tapusioje ir jo tėviške. Mielai važiuodavo aplankyti, patalkinti, vėliau – susitikti su kraštiečiais per savo autorinius koncertus. Inteligentiškas, visada kostiumuotas, beretė ant šono, elegantiškas... Nors santūrus, suvalkietiško „unaro“, sunkokai kalbinamas – ne viską išsakydavo, tačiau mėgo bendrauti, šypsotis damoms ir laukti artimiausių – savo kūrybos atlikėjų, kurie jo niekada neapleido.

2004 m. Raudonikis apdovanotas LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi. 2012 m. Joniškio meno mokyklai suteiktas Algimanto Raudonikio vardas. Jis – Joniškio garbės pilietis, 2013 m. surengtas pirmasis Algimanto Raudonikio jaunųjų dainininkų konkursas.

Ilsėkis ramybėje ir būk ramus, nes kol Lietuvoje žmonės dainuos, tol skambės Tavo dainos.