Savo misiją teatre atlikusi

Bėgantis laikas negailestingai pasiglemžia iškilius žmones, kurie per savo gyvenimą pasiekia itin daug, tačiau anksčiau ar vėliau būna pamiršti. Šių eilučių autoriui, muzikos istorijos bei asmenybių tyrinėtojui, itin svarbu, kad toks „pamirštųjų“ likimas neištiktų mūsų operos artistų.

Rugpjūčio 4-ąją Lietuvos operos solistei, sopranui Irenai Ylienei būtų sukakę 100 metų. Minint šią garbingą sukaktį lapkričio 17-ąją Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras solistei skiria naujausią savo premjerą, operą „Aida“.

„Užaugau muzikalioje šeimoje, mano Mamytė grojo mandolina, Tėvelis, Lietuvos savanoris, gitara, aš dainuodavau, o mūsų muzikuojančią šeimą žmonės neretai kviesdavosi į vestuves“ (čia ir toliau cituojama iš: Dalia Sverdiolienė, „Scenai dovanojusi grožį“, Bravissimo, 2008, Nr. 7–8). Prasidėjusi okupacija smarkiai palietė dainininkės šeimą – tėvas buvo ištremtas, o Irena įstojo į Kybartų gimnaziją. „Muzikos mokiausi pas Vincentą Arnastauską, davusį man labai gerą muzikos pradžiamokslį.“ Prasidėjus karui jaunajai muzikei teko rinktis gyvenimo kelią. Ji įstojo į Kauno konservatoriją, kur pasirinko solinį dainavimą. „Tais metais buvo itin didelis konkursas, rodos, 56 kandidatai. Iš jų 13 priėmė, tarp jų buvau ir aš. Komisijoje buvo tokios muzikos pasaulio įžymybės, kaip Konradas Kaveckas, Vladislava Grigaitienė, Juozas Kazimieras Banaitis (vėliau tapęs kultūros ministru) ir kiti. Patekau į garsios operos solistės Grigaitienės klasę – ji tapo pirmąja mano vokalo dėstytoja, buvo nepaprasta dainininkė, tikra primadona: kai ji dainuodavo, jos diafragma net kilnodavosi. Ją išgirdusi išsigandau, neįsivaizdavau, kaip sugebėsiu išmokti tokio nuostabaus dainavimo. 1944 m. jie su vyru išvyko iš Lietuvos, pasitraukė į Vakarus, tad kartu labai neilgai dirbome.“

Deja, karo pabaigoje iš Lietuvos pasitraukė nemaža dalis muzikinio elito, teatras „nukraujavo“, daug spektaklių buvo išimta iš repertuaro, o naujoji valdžia vertė statyti spektaklius pagal pokario sovietinę ideologiją. Vis dėlto likusieji Lietuvoje nepasidavė ir toliau sėkmingai gyveno, mokėsi ir kūrė.

Ylienė studijuoti pateko pas dainininką bei pedagogą Petrą Oleką, kurio metodai solistei padarė didelį įspūdį: „Iš pradžių nesupratau, kur esu: dainavimo klasėje ar medicinos kabinete, mat pirmiausia Oleka mane mokė anatomijos, viso balso aparato sandaros. Pastatė tokį plastikinį žmogaus dydžio korpusą ir tarė: studijuosim. Teko skaityti specialią literatūrą ir mokėti pasakoti, kaip išsidėsčiusios balso stygos, kaip veikia raumenys dainuojant. Oleka buvo labai rūpestingas ir atidus, globojo mane kaip tėvas. Jis buvo pirmasis vokalo mokslų daktaras, operos solistas, o iš jo žmonos balerinos Jadvygos Jovaišaitės-Olekienės taip pat sulaukiau neeilinio dėmesio ir rūpesčio. Kartą ji man padovanojo prabangius naktinius marškinius, kad gražiai atrodyčiau dainuodama Violetą Traviatos ketvirtame veiksme.“

Studijoms artėjant prie pabaigos solistė susitiko su dirigentu Mykolu Bukša, kuris konservatorijoje kuravo operos klasę. Po sėkmingai parengto bei atlikto „Traviatos“ antrojo veiksmo dirigentas liepė ruoštis debiutui teatre. „Repetavau su Kaziu Gutausku, labai kruopščiai ruošiausi, su orkestru turėjau viso labo keturias penkias repeticijas. Per dvi savaites surepetavom, o spektaklio išvakarėse Bukša sako: Debiutuosi su Kipru Petrausku. Galvoju: ak tu Dieve, aš žuvus, aš prapuolus – šitoks žmogus, scenos liūtas, o aš netgi nemoku scenoje vaikščioti, kaip aš padainuosiu? Vis dėlto įveikiau savo baimes, 1948-ųjų rugpjūčio 12-ąją debiutas praėjo sėkmingai, ir mane iškart priėmė į teatrą.“

Per daugiau nei 30 metų Ylienė sukūrė tokius vaidmenis kaip Antonija („Hofmano pasakos“), Čio Čio San („Madam Baterflai“), Fiordilidžė („Visos jos tokios“), Mimi („Bohema“), Violeta („Traviata“), Džilda („Rigoletas“), Džuljeta („Romeo ir Džuljeta“), Margarita („Faustas“), Lakmė („Lakmė“), Marfa („Caro sužadėtinė“), Mikaela („Karmen“), Rozina („Sevilijos kirpėjas“), Safi („Čigonų baronas“) ir kt. Taip pat dainavo ir lietuviškose operose, tarp kurių įsimintiniausi Dalios („Dalia“), Eglės („Pilėnai“), Rasos („Vaiva“), Elenos („Duktė“), Onos („Du kalavijai“), Tojanos („Saulės miestas“) vaidmenys.

Senajame operos teatre J. Basanavičiaus gatvėje solistė dirbo iki pat jo uždarymo bei persikėlimo į naujuosius rūmus. „Senajame teatre jaučiausi kaip namie, ten, rodės, ir sienos dainuoja, ten praleidau 20 gražiausių savo sceninio gyvenimo metų. 1974 m. teatrui persikėlus į naują pastatą, nebejutau tokio glaudaus ryšio su scena. Palikau ją 1979-aisiais. Manau, kad savo misiją teatre atlikau“, – yra sakiusi Ylienė.

Per daugelį metų scenoje Ylienė dažniausia dainavo Violetą – net 60 kartų! Jai teko laimė dirbti su profesionaliais kūrėjais bei menininkais, tarp kurių solistai Antanas Sodeika, Juozas Mažeika, Antanas Kučingis, Petronėlė Zaniauskaitė, Vladas Česas, Jonas Stasiūnas, Valentinas Adamkevičius, Regina Tumalevičiūtė, Elena Saulevičiūtė, taip pat su režisieriumi Antanu Zauka („Tai buvo muzikalus režisierius. Jo namuose drauge rengdavome naujas partijas, neskaičiuodami darbo valandų.“), dirigentais Mykolu Bukša („Kartą jis grojo man fortepijonu „Rigoletą“ net išsinarinęs pirštą.“), Vytautu Viržoniu, Rimu Geniušu („Intelektualus, racionalus dirigentas, jo spektakliai visad tvirtai suręsti, manimi jis pasitikėjo, sakė, jog su manimi visad esąs ramus, kad spektaklis praeis sklandžiai. O juk dėl solisto klaidų dirigentui reikėjo spektaklio metu stabdyti orkestrą ir pradėti epizodą nuo pradžių.“)

Vienas įdomiausių Lietuvos operos istorijos įvykių yra Antano Kučingio sugrįžimas į sceną po ilgų tremties metų. Ylienei teko būti to liudininke: „Pamenu, kaip Kučingis pirmąkart po tremties metų išėjo dainuoti Mefistą Gounod „Fauste“ ir ištarė pirmuosius žodžius: „Štai ir aš!“ Salė sugaudė, suošė, pratrūko ovacijomis, sveikindama mylimą legendinį Lietuvos bosą. Šis spektaklis buvo skubiai pakeistas Klovos „Pilėnais“, tačiau publika triukšmingai skandavo: „Faustą, Faustą!“ Tikrai galiu teigti, kad tą vakarą Vilniaus operoje įvyko pirmas nacionalinės savimonės proveržis, virtęs tikra manifestacija. Po šio įvykio teatre buvo labai sustiprinta partinės organizacijos veikla, o visus teatralus ėmė sekti budri KGB akis“, – pasakojo Ylienė.

Išėjusi į pensiją solistė sakė nenuobodžiaujanti: „Prisipažinsiu, išėjus į pensiją nebuvo smagu. Tuomet išmokau vairuoti, ėmiausi siuvimo, darbų sode. Kaip ir kitų, taip ir mano sielą gaivino Lietuvos atgimimas.“

Irena Ylienė mirė 2016 m. rugpjūčio 8 d. Vilniuje. Palaidota Rokantiškių kapinėse.