Muzika
Talentinga jaunosios kartos pianistė Milda Daunoraitė reikšmingai plėtoja savo muzikinę veiklą Europos ir pasaulio horizontuose, išpildydama ir įprasmindama kompozitorių idėjas, kad jos gyvuotų ne tik muzikinio teksto forma, bet ir ypatingu skambesiu, emocija. Apie tai pokalbis su pianiste Milda Daunoraite.
Žymus minimalistinės muzikos kūrėjas Philipas Glassas knygoje „Words Without Music“ dalijasi patirtimi, kas yra muzikos meno atlikimas, kaip tai gali ar (ir) turėtų būti išpildoma, aiškiai suprantant, jog tai nėra vien mechaninis technikos įvaldymas. Glassas aktualizuoja klausymosi reikšmę ir svarbą atlikimo praktikoje, kada, konkrečiu atveju, pianistas groja ir vienu metu girdi, klausosi savojo ar labiau įsivaizduojamo – idealiojo – atlikimo varianto. Kokios jūsų mintys, remiantis asmenine patirtimi? Kiek grodamas pianistas girdi (ar turėtų girdėti, klausytis) savąjį atlikimą, kiek yra vedamas idealaus varianto, įsirašiusio pasąmonėje?
Negali būti jokio varianto be klausymosi, girdėjimo. Kiekvienas fortepijonas yra savitas, su savu charakteriu, kiekviena salė, kiekviena auditorija ir aplinkybės yra skirtingos. Būtina prisitaikyti ir klausytis, ką groji. Skaitai partitūrą, analizuoji, mokaisi, giliniesi į kompozitoriaus kūrybą, jo asmeninį gyvenimą, kad pažintum jo vidinį pasaulį, taip pat domiesi to meto istorija, kaip ir kūrinio gyvavimo, jo atlikimų visuma, kad kuo visapusiškiau pajaustum autoriaus intenciją, į tai įsigyventum ir atliktum kūrinį. Visa tai perteiki per save, sujungdamas žinias, klausymąsi ir girdėjimą su visa jausmų palete, kurią jis tavyje sužadina. Reikėtų siekti dermės: išlaikyti harmoningą pusiausvyrą tarp impulsyvaus spontaniškumo ir susikaupimo išėjus į sceną, tarp teorinių žinių ir technikos įvaldymo – tada įmanomas geras kūrinio atlikimas, jo skambėjimas.
Kokia muzika yra jūsų – kaip tikrovė ir pati būtis?
Stengiuosi palaikyti klasikinės muzikos profesionalumą ir manau bei tikiuosi, kad ir dėl manęs plečiasi jos klausytojų ratas, kad vienokiu ar kitokiu būdu atrandu kelią į žmonių širdis. Klasikinė muzika, jos ilgaamžė reikšmė bei nuolatinė raida vyksta tol, kol mes, muzikantai, ja rūpinamės, puoselėjame savo pačių profesionalumą, dalinamės skambesio nuoširdumu.
Jūsų šiandieniu vertinimu, kokie patyrimai jums turėjo didžiausios įtakos?
Manoji muzikos mokymosi istorija keista ir įdomi. Nuo pat mažens keliavau viena, turėjau kelis mokytojus skirtinguose miestuose; ilgai gyvenau savo buvusios mokytojos Liudmilos Kašėtienės bute Šilutėje. Kiekvieną savaitgalį vykdavo fortepijono pamokos su Justu Dvarionu Vilniuje, į kurį keliaudavau autobusu. Kelionės į įvairias šalis su Michelio Sogny „SOS Talents“ fondu prasidėjo, kai buvau aštuonerių. Privalėjau išsiugdyti savarankiškumą, taip pat, žinoma, suprasti, kas yra scena, jausti ją. Nepamenu tokios lemtingos minties, kad trokštu groti, gyventi muzika. Tiesiog užaugau su ja. Toks mano įprastas gyvenimas. Kartais pagalvoju, kad niekada lyg ir nepatyriau spaudimo, prievartos muzikuoti. Galbūt netgi turėjau per daug laisvės, tad bijojau suklysti, nes gerai žinojau, kokie bus mano pasirinkimų ir mano pačios veiksmų padariniai. Niekada nejaučiau, kad kas kitas turi būti už mane atsakingas.
Muzikos meno mokymasis yra jūsų tikrovė nuo vaikystės. Dabar esate Karališkosios muzikos akademijos Londone studentė, tad atskleiskite, ką reiškia pianisto studijos. Kokia jūsų kasdienių patirčių paletė?
Mokymasis groti instrumentu reiškia nuolatinį ir sunkų darbą. Žinoma, kartais tenka patirti ir motyvacijos stokos etapų. Jeigu vidinė motyvacija susilpnėja tada, kai turi būtinai kažką išmokti numatytai dienai, tada tiesiog nėra pasirinkimo – „praryji“ bet kokį nenorą, imi ir darai, ką privalai atlikti. Esu perfekcionistė, man labai nelengva palikti ką nepabaigta, padaryti tik pusiau... Jeigu mokantis vienos programos kūrinius netikėtai atsiranda koks nors kitas pasiūlymas – dažnai būna sudėtinga viską suderinti. Tačiau tai teikia nuolatinę atgaivą, tam tikrą dvasinį komfortą: blaškymąsi ir stresą lydi stabilumas, klausymasis ir savęs girdėjimas, aiškumas, teikiantis vidinę ramybę. Man sunkiausia tuomet, kai neturiu jokių įsipareigojimų ir tiesiog pati turiu nuspręsti, ką veikti, ką groti. Ta nežinia, kas bus toliau, kada išmoktus kūrinius galėsiu atlikti publikai, reikalauja daug fizinių ir psichologinių jėgų. Žinoma, teikia ir nemažai naudos. Ugdaisi draugiškumą aplinkai, tokiais atvejais ypač pajunti ir įsitikini, kad nesi vienišas, nes visada gali pagroti draugams, profesorei ar tėvams per „Messenger“ programą! Gera būti studijuojančiųjų bendruomenėje, nes visi patiriame labai panašias emocijas.
Kaip šiandien, dabartiniu suvokimu, apibūdintumėte savo instrumentą fortepijoną?
Pastaruoju metu ypač ėmiau vertinti gerą garsą. Labai sunku pasakyti, ką tiksliai turiu omenyje, bet kiekvienas prisilietimas, tai, kaip atlieki judesius – rankos pakėlimą, nuleidimą, kokia riešo, pirštų darbo technika, svorio pajauta ir pasitelktis, – turi ypatingos reikšmės garsui. Svarbu gražus, dainuojantis garsas, be pastangų ar įtampos, žinoma, ir jo įvairus naudojimas, paisant skirtingų epochų, stilių ypatumų.
Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad fortepijonas yra pats paprasčiausias instrumentas – paspaudus klavišą suskamba tam tikras garsas, bet jis labai greitai dingsta, tad nebegali to vieno klavišo paspaudimo pakartoti ar ištaisyti, kaip gali griežiantieji styginiais instrumentais. Juk garsai turi jungtis į tam tikrą melodinę liniją, drauge kalbėti ir pasakoti istoriją. Pianistas turi ypač atidžiai, jautriai, greitai rinktis ir spręsti, kaip kurti tą liniją, kaip ją išlaikyti. Kartais būna ir taip, kad kompozitorius parašo tam tikrą akordą, kurio viršuje nurodoma crescendo (garsinti), bet tu negali to padaryti paspaudęs to akordo klavišus, tad belieka tą garsėjimą įsivaizduoti...
Remdamasi asmenine patirtimi, ką išskirtumėte kaip esminius dalykus meistriškumo siekiančiam jaunam muzikui?
Išskirčiau mokytojo svarbą, kuris pamato, pažadina, sudomina, moko. Taip pat nuoseklaus darbo svarbą. Dar meilę muzikai, kuria turi užsikrėsti kaip virusu, ir tai turi tapti tavo aistringu pomėgiu. Turėtų labai glaudžiai draugauti talentas, darbas, pomėgis ir mokytojas.
Kokie jūsų dabarties siekiai ir uždaviniai? Kur ir kodėl sutelktos jūsų mintys, į ką ir kaip orientuojatės žvelgdama ateitin?
Į ateitį žvelgiu paprastai. Noriu progresuoti. Dabar man svarbu save įvairiapusiškai ugdyti. Turiu išmokti priprasti prie režimo. Labai svarbu žinoti savo ribas – nepervargti, tačiau neleisti sau priprasti prie patogumo, išlaikyti discipliną, kad atliktum tai, ką turi atlikti. Dar tikrai turiu mokytis nuoseklumo, pastovumo, siekti aukštesnės darbo kokybės, kas leistų dirbti mažiau valandų, bet naudingiau.
Labai vertinu paprastą kasdienybę. Nenoriu būti pianistė, kuri ištisas dienas vien tik groja, klausosi išskirtinai klasikinės muzikos. Todėl stengiuosi pažinti įvairius muzikos stilius, žanrus, susipažinti su žmonėmis, kurie apskritai nežino, kas yra klasikinė muzika, – norėčiau jiems savitai ją perteikti. Esu įsitikinusi, kad geras muzikos atlikimas išlieka atmintyje ir netgi pasąmoningai veikia žmogų. Atlikimas, žinoma, reikalauja profesionalumo, išmanymo, bet kartu jis turi būti gyvas, įkvėptas ir pripildytas asmeninių patirčių, atlikėjo gyvasties, o ne vien teorinių žinių.
Šiais metais turėjau nemažai solinių rečitalių, taip pat ir kamerinės muzikos koncertų. Ėmiau mėgautis akompanavimu, skaitant tiesiog iš lapo, atrandu ir kitus muzikos meno aspektus, kurie džiugina, teikia naudą ir asmeninį gėrį. Jau turiu kitais metais suplanuotų pasirodymų, kuriuos skelbiu savo tinklalapyje https://mildadaunoraitepianist.com. Svajoju apie harmoningą gyvenimą, kuriame muzika – mano aistra, potraukis, išsiliejimas, o kartu ir profesinė karjera, ir, vis dėlto, ne vienintelis mane dominantis dalykas.
Milda, ką žodžiais kaip juodais ir baltais klavišais ištartumėte sau ir apie save?
Milda, esi gyvybinga, įdomi ir unikali. Nepamesk to, nepasiduok rutinai, nepaleisk savęs ir savojo degimo!
