Svarbu, kad dainuočiau

Šiemet minėdama gražų jubiliejų, rugsėjo 24 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje „muzikinį bučinį“ publikai ir artimiesiems skyrė sopranas Aušra Liutkutė. Koncerte „Muzikinis bučinys“ ją lydėjo gausus mokinių, studentų ir kolegų būrys: diskantas Rokas Bachovas kartu su tėveliu, koncerte grojusiu akordeonu Dariumi Bachovu, baritonas Linas Drąsutis, pianistės Giedrė Gabnytė, Vilma Pečiukonytė, Elvyra Sinkevičienė, fleitininkė Julita Puidokė, vyrų vokalinis ansamblis „Avanti Vilnius“, koncerto vedėjas, buvęs jubiliatės studentas Laurynas Janulis. Apie siekį švęsti gyvenimą, gimtojo krašto reikšmę, lietuviškos muzikos subtilumą, pedagogų pamokas ir jų tąsą – pokalbis su Aušra Liutkute.

Ką jums reiškia šis jubiliejus ir asmeniniu, ir profesiniu požiūriu?

Gimtadienis, ypač dabar, po pastaraisiais metais pasaulį sukrėtusių įvykių (karantinas, karas visai šalia), įgijo visai kitą prasmę. Patyrusi netikėtas artimųjų netektis, permąsčiusi savo penkiasdešimtąjį gimtadienį, tiesiog noriu pasakyti: reikia dažniau švęsti gyvenimą! Per mažai atitrūkstame nuo rutinos, kasdienybės. Aš pati du kartus per savaitę dirbu Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokykloje, dar vadovauju vokalo studijai „Nonetas“, vyrų ansambliui „Avanti Vilnius“, vedu dainavimo pamokas Suaugusiųjų muzikos ir terapijos studijoje „Muzikos skveras“, esu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dainavimo bei Pedagogikos katedrų pedagogė. Taigi, susideda tiek daug veiklų, kad nebėra kada pasidžiaugti. Gimtadienis šiek tiek privertė sustoti ir pamąstyti, kad reikia daugiau laiko skirti ir sau, ir artimiesiems. 

Jums įteiktas ne vienas apdovanojimas už nuopelnus gimtajam kraštui Rietavui. Ką jums reiškia gimtinė ir kas skatina jai atiduoti tai, ko pasisemiate Vilniuje bei kitose šalyse?

Neįmanoma atkirsti tos savo dalies, kurią išsinešiau iš tėvų namų. Buvau paprastas vaikas iš paprastos šeimos: namie visada buvo duonos, bet niekad nebuvo pertekliaus. Branginau tai, ką gaudavau, ypač mamos sukurtą ir puoselėtą didžiųjų švenčių tradiciją, kai visi privalome suvažiuoti, o jei kam nepavyksta, vis tiek jį minime. Mama yra tarytum didysis traukos centras. Kadangi buvau labai smalsus vaikas, viską mieste žinojau, visas gatveles, kaimynui už rankos capt ir klausiu: „Labas. O kas tu toks? Iš kur eini?“ Buvau kiek padūkusi, bet man tiesiog patiko bendrauti su žmonėmis. Rietave prasidėjo ir pirmieji mano koncertai, ir pirmieji išvažiavimai į užsienį, ir įvairūs bendradarbiavimo projektai. Labai džiaugiuosi, kad jis yra mano gyvenime, nes suprantu, kiek brangu tai, ką turi.

Ar dabar pavyksta skirti laiko Rietavui?

Jaučiausi savo miesteliui reikalinga. Ar tai būtų savivaldybės, ar mokyklos, ar Žemaitijos kolegijos (dabar Klaipėdos valstybinės kolegijos Rietavo studijų centras) renginys. Mūsų miestelis anksčiau gal nelabai buvo žinomas, bet kai Mykolo Kleopo Oginskio giminystė, ryšiai labiau iškilo viešumon, atsirado daugiau projektų, tarp kurių ir, pavyzdžiui, pianisto Roko Zubovo „Čiurlionio kelias“, vedantis per Rietavą ir Plungę. Taigi, per menus ir per žmogiškąjį ryšį gimsta gražūs sklaidos dalykai. Tai visada traukė ir traukia grįžti bei padovanoti ką nors gražaus ir gero saviems žmonėms. 

Jūsų repertuare labai svarbi lietuviška muzika, ją populiarinate Lietuvoje ir užsienyje. Kuo ji jums ypatinga?

Lietuviška muzika yra nostalgiška ir giluminė. Kadangi esu lyrikė, man žmogaus emocijos, išgyvenimai, kartais kančios, o kartais ir nenuspėjami džiaugsmai yra labai artimi ir saviti. Galbūt nesu džiaugsmingas ar lengvabūdis žmogus, galbūt žiūriu į viską šiek tiek sunkokai, bet lietuvių autorių muzikoje ir poezijoje tikrai gausu man artimų perlų, kuriuos norisi perteikti.

Kas paskatino ne tik susidomėjimą lietuvių muzika, bet ir siekį dainuoti lietuviškai?

Mano profesoriai – režisierė ir dainininkė Vlada Mikštaitė ir Virgilijus Noreika – visada reikalavo dainuoti lietuviškai. Mikštaitė sakė: „Yra Liszto „Meilės godos“, aš paprašysiu, kad Ramutė Skučaitė parašytų lietuvišką tekstą.“ Šį kūrinį koncerte skyriau savo dėstytojai, nes jos dėka atradau Liszto muzikos grožį, ir būtent lietuvių kalba. O kiek dar yra Griego, Schuberto, Bizet, Gounod dainų, išverstų profesoriaus Noreikos! Tai klodai, leidžiantys pajusti ne tik kalbos dvasią, bet ir skonį. Tai nėra tas pats, kas dainuoti vokiškai ar itališkai, nors, atliepiant šių dienų poreikį, privalu dainuoti originalo kalba. Iš pradžių sunku, tačiau pramokusi imi jausti, kad gali kitaip tą žodį išreikšti, kad jis įgauna visai kitokią spalvą ir prasmę. Tam reikia labai daug dirbti. O dainuoti gimtąja kalba, žinoma, lengviau. Vis dėlto savo jubiliejiniame vakare atlikau tik vieną kūrinį lietuviškai, nes stengiuosi paisyti savo pedagogų pamokymo rečitalio kūrinius dainuoti tik originalo kalba.

Ar karjeros pradžioje nejautėte įprastos jauno žmogaus siekiamybės – didžiosios scenos, gražiausių kostiumų, stambiausių opusų partijų ir garsiausių ovacijų?

Niekados nesiekiau užkariauti pasaulio, bėgti į užsienį, tapti didele primadona. Visada jaučiau – man nesvarbu, kur dainuoti, tik svarbu, kad dainuočiau. Kai būdama penkerių mamytei pasakiau, kad būsiu dainininkė, ji tik galvą palingavo ir pasakė: „Oi, vaikeli, tu čia vienkiemyje, 15 kilometrų nuo artimiausio miestelio, gali dainuot, kiek tik nori.“ Bet taip susidėliojo, kad iš vienkiemio išsikėlėme ir apsigyvenome Rietavo miesto prieigose, o kai praplėtė ribas – ir pačiame Rietave. Tada pirmi muzikos mokyklos patyrimai ir Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos baigimas man atrodė kaip besipildanti svajonė. Nė nesvajojau, kad gali susiklostyti taip, jog pateksiu į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, išvyksiu koncertuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, dalyvausiu meistriškumo kursuose Olandijoje.

Norėti ko nors daugiau jaunam žmogui yra normalu. Bet paskui, gimus dukrai, sulaukusi pasiūlymų studijuoti užsienyje, pagalvojau, kad vis dėlto noriu likti čia. Profesorė Lilija Šukytė mane kvietė į Austriją, jau buvau net dokumentus nuvežusi, tačiau paskambinau jai ir pasakiau, kad neatvyksiu... Netrukus patekau pas Virgilijų Noreiką į LNOBT Operos studijos stažuotę ir po dvejų metų buvau premijuota LNOBT „Lyros“ fondo stipendija už parengtus Rosinos ir Bertos vaidmenis Gioacchino Rossini operoje „Sevilijos kirpėjas“. Buvau laiminga koncertuodama su profesoriumi po visą Lietuvą, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Operos teatre. Vėliau pradėjau dėstyti LMTA, truputėlį kitu rakursu pasukau į Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklą ir įnikau į pedagoginį darbą. Bet koncertuoti aš vis dar noriu, dar trokštu dainuoti pati.

Galbūt dabartinė jūsų veikla yra tąsa to, kas įdiegta jūsų pedagogų? Ar pastebite sąsajų?

Mano siekiamybė, kad žmogus dainuotų muzikaliai, aiškiai suprantama kalba, kad balsas būtų natūralus, ne dirbtinis. To ieškau ir su studentais, ir su vaikais – kol kas šie iškelti tikslai lyg ir pildosi. Be abejo, skatinu propaguoti lietuvišką muziką, nes scenose trūksta lietuviško žodžio, nors muzikos yra nemažai. Štai koncerte birželio mėnesį su pianiste Giedre Gabnyte atlikau lietuvių moterų kompozitorių kūrybą.

Aš turėjau labai žmogiškus pedagogus, kurie stengėsi manyje įžvelgti gerąsias savybes ir joms padėti atsiskleisti. Pavyzdžiui, eruditas Adeodatas Tauragis. Kai užeidavau į jo kabinetą, galėjome kalbėtis nuoširdžiai. Taip pat ir su profesoriumi Eugenijumi Ignatoniu, neturėjusiu jokios arogancijos, pasipūtimo, apsimetimo. Prisimenu tik šiltą, jaukų emocinį bendravimą. Ir mama man visada sakydavo: „Niekad nesipūsk, vaikeli, būk nuoširdi su žmonėm, ir tau bus taip.“

Kuo jus žavi pedagoginis darbas?

Mane žavi vaikų nuoširdumas. Jie visko nori, yra imlūs, jiems patinka, kai mes ką nors sumanome, organizuojame, padarome. Visus vaikus vežu į konkursus, nes, mano požiūriu, esmė ne laurai – esmė dalyvauti, būti, išgirsti. Jie pamato ir kitokį gyvenimą, pamato, kiek yra balsingų vaikų ne tik mūsų mokykloje, bet ir už jos ribų. Manau, kad jiems prasiskleidžia „užuolaida“ ir jie supranta, jog reikia dar daug mokytis. Ir mano studentams šie metai buvo aktyvūs, konkursuose pelnyta daug apdovanojimų.

Esate ne tik pedagogė, koncertuojanti dainininkė, bet ir vokalinių ansamblių vadovė. Kaip sekasi ši veikla?

Jei kalbame apie vadovavimą „Avanti Vilnius“ ansambliui, gebėti organizuoti, susistyguoti, bendrauti su vyrais nėra taip paprasta. Šiame ansamblyje dainuoja įvairių profesijų žmonės, kurie tam skiria sekmadienio vakarus vieną kartą per savaitę. Jie nėra mokęsi muzikos. Su trimis iš jų darbuojamės jau dešimt metų nuo pirmo susitikimo, su kitais šiek tiek trumpiau, yra ir naujų narių, prisidėjusių šių metų pradžioje. Įdomus jausmas, kai atsistoju prieš juos ir bandau pasakyti: „Dainuosim taip ir taip.“ Ir dar įdomiau, kad jie mane priima tokią, kokia esu, vadina mane vadove. Kartais net būna keista, kad vadovauju tokiems rimtiems, solidiems žmonėms.

Jubiliejiniame koncerte lietuviškos muzikos linijai atstovavo jūsų mokiniai. Gal galite plačiau papasakoti apie koncerto programos sudarymo koncepciją? 

Norėjau, kad programa taptų maža retrospektyva, kad kūriniai atspindėtų tam tikrus mano profesinio tobulėjimo etapus. Pavyzdžiui, Henry Purcello „Music for a While“ yra himnas muzikai, su kuriuo sieju savo vokalinių subtilybių supratimo pradžią pas profesorę Vladą Mikštaitę. Georgo Friedricho Hӓndelio arija „Lascia ch’io pianga“ iš operos „Rinaldo“ yra nusilenkimas, padėka koncerto namams – Šv. Kotrynos bažnyčiai. Į sceną pasikviečiau savo draugę fleitininkę Julitą Puidokę ir kartu su koncertmeistere Vilma Pečiukonyte atlikome Amintos ariją iš Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Piemenų karalius“, kurią esu dainavusi Vokietijoje kartu su orkestru, – tad tai ir prisiminimas, ir padėka už bendradarbiavimą. Ferenco Liszto „Meilės godos“ skirtos išskirtinai mano profesorei Mikštaitei, kuriai kitais metais sukanka gimimo šimtmetis. Visi koncerto numeriai yra it suverti į vėrinį karoliukai ir primena man svarbiausius etapus ir žmones – Vladą Mikštaitę, Virgilijų Noreiką, dirigentą Vytautą Viržonį ir kitus, kurie mane atvedė į šį kelią. Galiausiai visiems su meile pasiunčiau muzikinį bučinį su Luigi Arditi valsu „Il bacio“. O vakaro koncepcija, kaip ir sakiau, – švęsti gyvenimą. 

Kokie kūriniai geriausiai atspindi jūsų asmenybę? Ar būtent tie, kurie skambėjo koncerte, ar yra ir daugiau kompozicijų, tapusių jūsų gyvenimo ženklais?

Yra dar daug programų, kurių neparodžiau, ir tikiuosi jas kada nors koncertuose pristatyti. Labai norisi pakartoti Eugeniuszo Morawskio romansus, kažkada dainuotus su Roku Zubovu, norisi pažvelgti į juos kitomis akimis, naujai įprasminti. Yra lietuviškų kūrinių, kurių nesu niekada dainavusi, bet labai norėčiau juos atlikti, – Vakario Lopo, Kristinos Vasiliauskaitės, Zitos Bružaitės. Yra kūrinių, kurie mane galbūt labiau atlieptų, bet juk šis koncertas dar ne paskutinis.

Koncerto kontekste – kokį palinkėjimą skirtumėte sau ir kitiems?

Pagrindinė mintis tokia: kol dar dainuoju, kol dar galiu, reikia sukurti šventę ir sau, ir kitiems. Susitikti, pasimatyti, į akis pažiūrėti ir apsikabinti. Norėjau, kad tai būtų nuoširdus, šiltas ir jaukus pasibuvimas. Koncertui maksimalių tikslų nekėliau, slaptų minčių neturėjau, savęs pristatyti kažkaip ypatingai nesistengiau. Tiesiog norėjau pasiųsti tą muzikinį bučinį, suartinantį mus visus.  

Dėkoju už šiltą pokalbį.