Skirtingų epochų skambesys

Filharmonijos Didžiojoje salėje spalio 7 d. grojo Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas), kuriam dirigavo Martynas Stakionis, o fortepijono partiją atliko Andrius Žlabys. Orkestro muzikos koncertai visada pritraukia daugybę klausytojų, o šį vakarą dar didesnį susidomėjimą kėlė du ypač talentingi muzikai – energingas, žėrintis nuoširdumu, jau spėjęs melomanus sužavėti Martynas Stakionis ir jau ne vienus metus pasaulio klausytojus savo išskirtiniu talentu stebinantis pianistas Andrius Žlabys.

Pirmoje koncerto dalyje buvo labai malonu pasiklausyti ypatingu lietuvišku aromatu dvelkiančios ankstyvosios Juliaus Juzeliūno Simfonijos Nr. 2 h-moll, kurią kompozitorius parašė aspirantūros studijų metais tuometėje Leningrado N. Rimskio-Korsakovo valstybinėje konservatorijoje. Kaune pradėtą komponuoti simfoniją autorius pabaigė 1949-ųjų vasarą, vėliau dar keletą kartų ją tobulino.

Pasirodo, Martynas Stakionis yra tolimas Juzeliūno giminaitis. Bet ne dėl to pasirinko diriguoti šį seniai sukurtą opusą, o dėl jo emocionalumo, tautinės dvasios. Keturių dalių simfonijos – Andante, Lento tranquillo, Scherzo (Vivo), Finale (Allegro con fuoco) – audinyje girdėti daugybė originalių lietuvių liaudies melodijų, jų perkūrimo ir joms būdingų intonacijų. Kiekvienoje ciklo dalyje pasikartoja (nors vis kitaip) įžangos tema, kiekvienos dalies centre įterptas kontrastingas muzikos epizodas. Klausantis apie 40 minučių veikalo liaudies intonacijų pasikartojimai gal kiek pabosta, labiau džiugina originali kompozitoriaus muzika. Labai energingas simfonijos finalas žadina asociacijas apie lietuvių istorinį heroizmą, siekį ryžtingai žengti pirmyn. Dirigentas emocingais, gana neįprastais viso kūno judesiais įkvėpė orkestrą nuoširdžiai, džiaugsmingai interpretuoti šią muziką.

Antroje koncerto dalyje užbūrė nuostabus Johanneso Brahmso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur, op. 83. Keturių dalių – Allegro non troppo, Allegro appassionato, Andante, Allegretto grazioso – ciklą kompozitorius sukūrė 1881-aisiais, praėjus 22 metams nuo pirmojo fortepijoninio koncerto. Nors šį Koncertą muzikos kritikai vadina simfonija su fortepijoniniais intarpais, pats Brahmsas laiške Clarai Schumann ironiškai jį pavadino „mažyčiu koncertu fortepijonui su mažyčiu ir gražiu Scherzo“. Prisodrintas sudėtingų polifoninių epizodų, galingų arpedžio, akordų šuolių, plataus fortepijono diapazono išnaudojimo, nepaprastai energingų skambesių, kūrinys ne tik yra sudėtingas virtuoziniu požiūriu, bet ir reikalauja didžiulės ištvermės: besitęsiantis apie valandą laiko, jis įveikiamas tik išskirtinių gabumų pianistui.

Sudėtingas ir fortepijono bei orkestro dialogas. Žlabys puikiai įveikė visą komplikuotą muzikinę medžiagą, įkvėptai, dinamiškai ir nuotaikų permainų aspektu labai įvairiai, prasmingai derino savo traktuotę su orkestru. Dirigentas Stakionis įkvėpė orkestrantus muzikuoti maksimaliai įtemptai, skambesiai buvo sodrūs, prasmingi. Nors čia išryškėjo dirigento ir pianisto meninių individualybių skirtumai. Orkestras skambėjo ryškiai, šviesiai, skaidriai net ir grodamas tyliai, o pianistas tembrus įvairino, pasitelkdamas ir labai švelnius, minkštai plevenančius, tarsi be šviesaus atspalvio, užgęstančius beveik be garso aukštame registre. Tai ypač buvo juntama Andante dalyje, taip palydint nuostabias violončelės melodijas. Kartais atrodė, kad talentingas jaunas dirigentas kiek per daug rūpinasi vien orkestro išraiškingumu, garsiausiuose epizoduose nustelbdamas fortepijonu atliekamus sudėtingiausius pasažus, akordų serijas. Bet apskritai klausytojai buvo užhipnotizuoti šios nuostabiai skambančios muzikos.

Bisui Žlabys paskambino Johanno Sebastiano Bacho Vargonų preliudą f-moll. Jame, priešingai nei Brahmso kūrinio tyliuosiuose epizoduose, dominavo aukšto registro balsai, o bosų linija buvo vos girdima. Po to pianistas atliko savo kompoziciją „Echos of Lights“, kurią pirmąkart paskambino Paliesiaus dvaro salėje, tuomet publikai atskleidęs, kad pavadinimą iš anglų kalbos į lietuvių išvertė jo sesuo Arūnė: „Šviesos aidai“. Šią pjesę jis parašė Sergejui Babajanui, o kaip kūrinio ašį panaudojo du Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“ fragmentus. Įdomios kūrinio idėjos reziumė – aplink Žemę didžiuliu greičiu besiplečiančios sferos, kurioje telpa visa, ką gražiausio išspinduliavo žmonija, įvaizdis. Ši sfera plečiasi, ji nematoma ir nemirtinga. Klausą drebino virpantys įmantrūs skambesiai. Buvo įspūdinga ir gražu.