Vargonininkai

Daugiau nei prieš savaitę baigėsi IX Tarptautinis M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas, aidėjęs net keturiose Vilniaus koncertinėse erdvėse. Dešimtį dienų trukusią fortepijono ir vargonų muzikos puotą laimino vasariška šiluma, iš vėsių filharmonijos rūmų išėjusius klausytojus užliedama saulės spinduliais, akis džiuginančia vis dar vešlia medžių ir vejų žaluma, o po finalinių koncertų emocijų įkaitintus klausytojus gaivino dar ir vasariškas lietus. Įspūdžiai išliko tokie gyvi, kad, akivaizdu, lydės ir skambės dar ilgą laiką.

Nacionalinės filharmonijos, Evangelikų liuteronų ir Šv. Kazimiero bažnyčių skliautus drebino vargonininkai iš dešimties šalių ir Lietuvos. Pirmame ture, perėję virtualią atranką (atsiuntus komisijai 10 min. trukmės vaizdo įrašą su Johanno Sebastiano Bacho Sonatos I dalimi ir laisvai pasirenkamu kūriniu), varžėsi 18 dalyvių iš Vokietijos (3), Italijos (1), Pietų Korėjos (1), Norvegijos (1), Lenkijos (2), Ukrainos (1), Čekijos (4), Sakartvelo (1), Estijos (1), Latvijos (1). Ypač džiugu, kad po pertraukos dalyvavo ir mūsų šalies vargonininkai – Chetham’s muzikos mokykloje Mančesteryje ir „Mozarteum“ universitete Zalcburge muzikinės patirties sėmęsis ir dabar trečiame kurse vargonų specialybę studijuojantis Benas Jonušas bei LMTA absolventė, vargonavimo žinias gilinusi Miuncheno aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje, keleto konkursų laureatė Eglė Rudokaitė. Viso konkurso metu jautėme jiems didžiulį dėkingumą ir palaikymą. Vargonininkai buvo vertinami tarptautinės komisijos: Sophie-Véronique Cauchefer-Choplin (Prancūzija), Johanneso Ebenbauerio (Austrija), Keiko Inoue (Japonija), Oskaro Gottliebo Blarro (Vokietija), Renatos Marcinkutės-Lesieur, Leonido Melniko. Komisijai jau ketvirtą (!) sykį iš eilės pirmininkavo Andrzejus Chorosińskis (Lenkija).

Teko dalyvauti tiek vargonininkų (išklausant visus iš eilės), tiek pianistų – antroje ir trečioje perklausose, tad neišvengiamai teko lyginti abu šio konkurso sparnus. Pianistų perklausos buvo aktyviai lankomos, LMTA Didžioji salė niekad nebuvo tuščia, o vargonininkų perklausose labai trūko didesnio klausytojų dėmesio. Juk iš įvairių pasaulio kraštų atvykusių ir skirtingų mokyklų tradicijomis grįstą vargonavimą demonstravusių muzikantų koncertiniai pasirodymai galėjo tapti didžiausiu akstinu, žadinančiu motyvaciją ir brėžiančiu orientacines gaires studijuojančiajam atlikimo meną. Priartėjus finaliniams turams, paradoksas, filharmonijos salė abi dienas buvo pilnutėlė (įėjimas su bilietais), o aukšto meninio lygio trečio turo ir laureatų vargonų koncertai Šv. Kazimiero bažnyčioje nesutraukė gausesnės publikos. Ko trūko? Reklamos, daugiau pačių vargonininkų dėmesio ir sklaidos, patogesnio sėdėjimo mediniuose suoluose, o gal tai tiesiog realus atspindys, kiek yra populiari mūsų visuomenėje vargonų muzika?

Dėmesio vargonams pritrūko per konkurso atidarymo iškilmes Vilniaus rotušėje, kurioje skambėjo pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto dueto, Čiurlionio provaikaičio Roko Zubovo, šių metų Tarptautinio Vladimiro Horowitzo pianistų konkurso nugalėtojo ukrainiečio Romano Fediurko, 2015-ųjų Čiurlionio konkurso nugalėtojo Roberto Lozinskio atliekama fortepijono muzika. Gaila, kad ką tik sutvarkyti ir suderinti, iš Šv. Kryžiaus bažnyčios (ankstesnės Mažosios baroko salės) čia atkeldinti čekiški „Rieger-Kloss“ vargonai tąkart tylėjo, užuot atsvėrę ir vargonų sparną konkursui prasidedant.

Įpusėjus konkursui teko laimė dalyvauti puikioje diskusijoje su pianistų konkurso žiuri nare Mūza Rubackyte, daugelio konkursų laureatu Robertu Lozinskiu, Pasaulio tarptautinių muzikos konkursų federacijos sekretoriumi Florianu Riemu ir „Alink-Argerich“ fondo vadovu Gustavu Alinku. Pokalbį moderavo Lina Navickaitė-Martinelli. Diskusija buvo universali bet kurios muziko profesijos požiūriu, tad klausantis kilo daug minčių apie konkursų prestižą, specifiką ir jų naudą. Vien iš pozityvios pusės apie konkurso svarbą atlikėjo gyvenime kalbėję pašnekovai ypač dėmesingai kreipėsi į nepasiekusius finalo ar nelaimėjusius laurų atlikėjus, drąsino juos nesustoti, dalyvauti kituose konkursuose, vertinti įgytą patirtį scenoje, sukauptą repertuarą, naujus draugus, išnaudoti profesines pažintis. Diskusijos dalyviai pabrėžė ir dar vieną svarbų veiksnį – kompetentingą komisiją, lemiančią pasitikėjimą pačiu konkursu.

Akivaizdu, kad tam tikrų specialybių atlikėjams laimėti konkursai turi didžiulę reikšmę gyvenime: dainininkai tampa perkami operos teatrų, pianistams ir kitų instrumentų solistams atsiveria rečitalių bei koncertų su orkestrais galimybės ir pan. Neišvengiamai ėmė suktis mintys, kas pasikeičia vargonininko vadinamojoje karjeroje, kai jis, be momentinio konkurso prizo ir keleto dovanotų koncertinių turų, grįžta prie įprastų vargonininko ir kantoriaus pareigų su laureato vardu.

Pirmas turas, kaip ir pastaraisiais kartais, vyko Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje, vokiečių „Orgelbau Klais Bonn“ ir Laimio Pikučio vargonų firmos 2008 m. čia pastatydintais dviejų manualų ir pedalų vargonais, kurie, kaip ir juos supanti erdvė, tiko konkrečiai parinktiems tiek ankstyvojo baroko, tiek Bacho bei Čiurlionio opusams. Publikos susižavėjimą jau pirmame ture pelnė jauniausias konkurso dalyvis moksleivis latvis Oskaras Kalniņis, žavėjęs nemokiniškai stabiliu, muzikaliu vargonavimu. Dėmesį iškart patraukė užtikrintai vargonavusi bei vienas kitam viso konkurso metu asistavusi šaunioji čekų pora Danielis Knutas Pernetas ir Tatiana Pernetová, laisvai jautėsi ir improvizacijomis Bruhnso Preliudą puošė ukrainietis Stanislavas Yakovlievas, tvirtą savo šalies vargonų mokyklą demonstravo vokiečiai Laura Schlappa ir Aaronas Voderholzeris, puikiai pasirodė ir lietuviai.

Į antrą turą pateko net 13 vargonininkų (konkurso reglamente buvo numatyta praleisti 12) iš aštuonių šalių. Šįkart jie grojo Alexanderio Schuke’s „Orgelbau Potsdam“ 1963 m. Nacionalinėje filharmonijoje pastatytais vargonais. Jei šią, neturinčią jokio akustinio rezonanso salę traktuosime kaip ledo čiuožyklą, kurioje girdimas kiekvienas vargonininko slystelėjimas, tuomet Orgelbewegung’o (vargonų reformos, vykdytos 1925–1970 m. Europoje, siekiant atkurti brandžiojo baroko vargonų skambesį, bet persistengus jis buvo nuskurdintas) padarinys – šaižaus skambesio trijų manualų Schuke’s vargonai – daliai programos tiko. Vargonininkai, komisijai čia matomi lyg ant delno, pasirinktinai griežė vieną iš šešių Bacho didžiųjų ciklų – Preliudų ir fugų bei Pasakalijos c-moll. Čiurlionio impresionistinei dvasiai perteikti pasirinktinai vienai iš trijų fugų (c-moll „Kyrie eleison“, VL19, fis-moll, VL223, ir a-moll, VL227) labiau būtų tikusi ne tokia sausa akustika. Iš konkurso į konkursą besikartojantiems Vytauto Barkausko („Inspiracija“), Fausto Latėno („Ad libitum“, „Švytėjimas“, „Toccata“), Vidmanto Bartulio („Mėnulio šviesa“) ir Algirdo Martinaičio („MKČ“) opusams jų autoriai, tikiu, įsivaizdavo bažnytinės erdvės aidą. Pasirinktų kūrinių skambesiui (Olivier Messiaeno, Sofijos Gubaidulinos ir kt.) norėjosi natūralios akustikos.

Gaila, taip ir neteko išgirsti konkurso užsakymu parašyto premjerinio Zitos Bružaitės kūrinio „Kibirkštys“. Jį buvo pasirinkusi vienintelė Norvegijos atstovė Lena Fisher, nepatekusi į antrą turą. O taip norisi programos atnaujinimo – juk turime puikių kompozitorių, kurie pagaliau galėtų pakeisti kone mintinai išmoktus ir, pripažinkime, jau pabodusius praėjusio šimtmečio opusus. Juk Čiurlionis buvo modernus ir inovatyvus, netgi gaudavo pylos nuo Juozo Naujalio, kad yra „per daug moderniškas ir nesuprantamas“ tuo laiku. Tad gal Čiurlionio vardu pavadintas konkursas galėtų tapti akstinu nuolat atnaujinti repertuarą, paskatinimu šių dienų kompozitoriams.

Iš antro turo nepatekusiųjų į finalą norėtųsi išskirti plastiškai ir organiškai, gal kiek senąja tradicija, tačiau puikiai vargonus valdančią Sakartvelo atstovę Rusudan Chuntishvili ir mūsų Eglę Rudokaitę, kurios nepatekimas toliau nemenkai nuliūdino daugelį vargonininkų. Apmaudas prilygo pianistų nuostabai dėl žaviosios šilkinio skambesio atlikėjos japonės Tsuzumi Namikawos, kuriai finale nebuvo skirta premija.

Finalinį turą galėtume prilyginti trims aukštojo vargonų meno koncertams, kuriuose vargonininkai, be laisvai pasirinktos programos, atliko visiems privalomą Čiurlionio fugą b-moll, VL345, pasirinktinai vieną iš kultiniais opusais konkurse tapusių trijų Césaro Francko choralų arba Ferenco Liszto preliudą ir fugą BACH tema bei Variacijų „Weinen, Klagen, Sorgen, Sagen“, Felixo Mendelssohno vieną iš šešių Sonatų vargonams, op. 65, neatsveriančių Maxo Regerio techniškai ir emociškai sudėtingų didžiųjų ciklų bei Juliuso Reubke’s Sonatos pagal 94 Psalmę.

Vėl stabiliu, santūriu vargonavimu džiugino Kalniņis, laisvoje programoje pasirinkęs Regerio Fantaziją ir fugą BACH tema bei Marcelio Dupré Finalą iš Septynių pjesių, op. 27. Emocingai vargonavo žavioji čekė Pernetová, kuriai galėtume prikišti nebent per staigius švelerio judesius Francko chorale ir Louiso Vierne’o Simfonijoje. Jonušui, drąsiai laisvoje programoje pasirinkusiam Bacho Pasakaliją c-moll, gerai žinomą kiekvienam vargonininkui, pulsą šiek tiek gadino pradėję strigti vargonai. Voderholzeris pribloškiamai įtaigiai atliko Liszto Preliudą ir fugą BACH tema, Schlappa žavėjo žvilgančiu temperamentu Charleso Tournemire֦’o Choralinėje improvizacijoje „Velykų aukai“, Petro Ebeno bibliniame „Sulamitos šokyje“ bei subtiliai interpretuodama mažai kam girdėtą Akiros Nishimuros Preliudą „Vision in flames“ („Vizija liepsnose“). Na, o čekas Kopřiva, per ankstesnius turus į save mažai atkreipęs dėmesį, trečiajame pateikė laureato paraišką jau vien savo programa  – viename ture atlikdamas Regerio Choralinę fantaziją „Wachet auf, ruft uns die Stimme“ ir Reubke’s Sonatą pagal 94-ą Psalmę c-moll, reikalaujančią maksimalios vargonininko koncentracijos ir ištvermės, ką su kaupu pateisino.

Konkursą sekmadienį Šv. Kazimiero bažnyčioje vainikavęs vargonininkų laureatų koncertas tapo tikra vargonų muzikos švente ir galimybe išgirsti puikius atlikėjus – laureatus ir diplomantus. III premijos laureato Aarono Voderholzerio atlikta Messiaeno pjesė iš ciklo „Viešpaties gimimas“ taip vibravo kūnu, jog tuo metu, kol ji skambėjo, neliko abejonių, kad „Dievas su mumis“ (pjesės pavadinimas) išties yra. III premija pasidalijusi Laura Schlappa savaip – lengviau, grakščiau, interpretuodama – pakartojo savo kraštiečio prieš kelias dienas vargonuotą Liszto BACH. II premiją pelniusi čekė Tatiana Pernetová dar laisviau žaidė registrais ir (vėl kiek per laisvai) šveleriu valdoma dinamika Vierne’o pjesėse (Chorale, Scherzo ir Finale) iš Simfonijos. Dvi Čiurlionio fugas atliko Benas Jonušas, įvertintas Vargonų paveldo centro įsteigtu prizu ir diplomu už geriausią Čiurlionio kūrinio atlikimą bei pelnęs dar tris koncertinius diplomus.

Laureatų koncerte neišgirdome tik latvio Oskaro Kalniņio, be koncertinio diplomo pelniusio ir publikos simpatijų prizą, liudijantį, kad publika turi supratimą ir gerą skonį. Oskarui ir Benui buvo įteikti ir jauniausiųjų dalyvių diplomai.

Koncertą užbaigęs I premijos laureatas čekas Janas Kopřiva tarsi užvirtino pelnytą nugalėtojo vardą, taip meistriškai atlikęs Reubke’s Sonatą, kad nuaidėjus paskutiniam akordui nejučia privertė pašokti iš vietos ir pamiršus sakralią bažnyčios erdvę sušukti „bravo!“.