Dinamiška įvairovė

Pernai prasidėjęs pučiamųjų muzikos festivalis „Vilnius Winds“ įnešė naujų vėjų į itin gausią renginių pasiūlą sostinėje ir kvietė išgirsti dar neskambėjusių bei rečiau atliekamų kūrinių, tarp kurių buvo galima atrasti šiuolaikinės klasikos interpretacijų ir eksperimentinių projektų. Pernai metų programoje vyko muzikinis dialogas tarp praeities ir modernių meno formų (pvz., Mozartas sutiko repą) ar džiazo muzikos bendrystė su klasika (džiazo koncertas fortepijonui ir orkestrui) bei intriguojančios teatro jungtys, o šių metų festivalio programoje vyravo kūriniai nuo Vienos iki Niujorko, skandinaviška muzika, kameriniai ansambliai ir alternatyvaus roko įkvėptas avangardinis menas.

Rugsėjo 30 d. koncerte M.K. Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatro salėje susitiko pučiamieji ir perkusiniai instrumentai: Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (meno vadovas ir vizituojantis dirigentas Leifas Karlssonas) ir prie jo prisijungęs ansamblis „Giunter Percussion“ (vadovas Pavelas Giunteris) pristatė programą „Macchinaria & Bolero“, kurioje vyravo perkusijos instrumentų skambesys ir šiuolaikinių autorių įvairovė.

Išgirdome net dvi kūrinių premjeras. Tai pastaraisiais metais itin produktyviai rašančio Lino Rupšlaukio „The Uncertainty of Forgetting“ ir pirmą kartą Lietuvoje atlikta švedų kompozitoriaus Matso Larssono Gothe’s „Macchinaria“.

Rupšlaukio kūrinys dedikuotas čekų rašytojui Milanui Kunderai. Rašytojas siekęs laisvai mąstyti ir laisvai rašyti, jam egzistencinės gilumos buvo svarbiau nei psichologiniai klausimai – tai ir opuso idėjos pagrindas. Rupšlaukis savo kūrybą suvokia per filosofinę ir istorinę prizmę, kurią įprasmina profesionaliai, techniškai, pats būdamas dar ir trimitininku, ir dirigentu. Muzikoje buvo juntama ryški dramaturginė linija ir aiški forma. Tembrines spalvas gražiai papildė fortepijono (Mindaugas Balčiūnas) ir arfos (Liucilė Vilimaitė) garsai.  Kūrinys nuskambėjo tarsi aiškiai dabartyje „įforminta“ melancholija.

Meistriška orkestruote, kuria išgaunamos skirtingos nuotaikos, išsiskyrė Alfredo Reedo Variacijos Wagnerio „Porazzi“ tema (autoriaus Trečiosios simfonijos antroji dalis). Kūrinyje dera technikos sudėtingumas ir emocinis gilumas – šis gražus balansas, manyčiau, patiko ir atlikėjams, ir klausytojams.

Marko Fordo „Stubernic Fantasy“, parašytas Lotynų Amerikos marimbų grupių stiliumi, žavėjo ne tik garsiškai, bet ir vizualiai – marimba grojantys atlikėjai tarsi šoko. Unikalus kūrinys, skambesiu kažkiek primenantis Steve’o Reicho ar Philipo Glasso kūrybos bruožus, yra skirtas atlikti trims marimbos plaktukams (mallet) viena marimba. Vienai iš trijų kūrinio dalių reikalinga keturių plaktukų technika – tai buvo ryškiausias fragmentas su kontrastinga trumpa kadencija. Kitose dalyse naudojami du plaktukai, kai grojama marimbos rėmais ir rezonatoriais, kūriniui suteikė įmantresnio skambesio. „Stubernic Fantasy“ – Gvatemalos peizažų įkvėpti marimbos ritmai, kuriuos subtiliai papildė medinių ir varinių pučiamųjų tembrai, nuskambėjo lengvai, sklandžiai, o marimba solo groję Pavelas Giunteris, Tomas Kulikauskas ir Sigitas Gailius klausytojus pavergė savo artistiškumą atskleisdami kinematišku kūrinio atlikimu.

Pirmą kartą Lietuvoje buvo atliktas švedų kompozitoriaus Larssono Gothe’s kūrinys „Macchinaria“ – tai hipnotizuojanti tokata, kuriai atlikti reikalingas visapusiškas muzikinis ir techninis virtuoziškumas bei koncentracija. Išmoninga orkestruotė, įspūdinga dramaturgija ir sudėtingos ritminės linijos, kurias atliko solistai Tomas Kulikauskas, Sigitas Gailius, Pavelas Giunteris, Andrius Rekašius, Gunteris Fraibegas ir Edgaras Saksonas, išmoningai pynėsi su pučiamujų partijomis, vietomis primindamos Pierre’o Boulezo muziką. Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, neseniai atsisakęs senosios pučiamųjų orkestro tapatybės ir siekiantis naujo skambesio – profesionalaus, intriguojančio, techniškai sudėtingo, – šiuo kūriniu sėkmingai įrodė savo idėjos ir krypties tęstinumo prasmę.

Klasikos gerbėjai koncerte galėjo išgirsti nemirtingąjį Maurice’o Ravelio „Bolero“, tačiau skambantį kitaip, nei įprasta (Philipo Sparke’o aranžuotė). Prie žymiosios būgnelio solo partijos (Pavelas Giunteris) prisijungė visi koncerto solistai perkusininkai. Taip galiausiai „Bolero +“ pasipildė įvairesniais tembrais, sustiprino kulminaciją, kai laipsniškai išauginęs dinamiką orkestras užgrojo visa jėga. Šis kulminacinis akcentas buvo išties įspūdingas.