Pagarba Čiurlioniui

Nacionalinė filharmonija, M.K. Čiurlionio namai ir Tytuvėnų festivalis rugsėjo 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje surengė pianisto Dmitrijaus Levkovichiaus rečitalį „Čiurlionio gimtadieniui“. Su pianisto veikla išsamiau susipažinti buvo galima kaip visada kruopščiai filharmonijos parengtame lankstinuke, kuriame redaktorė Justa Adomonytė-Šlekaitienė pateikė svarbiausią informaciją ne tik apie atlikėjo gyvenimą, bet ir apie skambėsiančius kūrinius. „Kanadoje gyvenantis ukrainiečių kilmės menininkas Dmitrijus Levkovichius turi net du pašaukimus: pianisto ir kompozitoriaus. Fortepijono meno jis mokėsi pas legendinį armėnų pianistą Sergejų Babajaną, o kompozicijos – Curtis muzikos institute Filadelfijoje. Šių metų balandžio 1 d. turėjome progą išgirsti Levkovichiaus „Fantaziją“ – filharmonijoje ją atliko jo žmona pianistė Agnė Radzevičiūtė ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, dirigavo Robertas Šervenikas.“ Toliau sužinome, kad pianistas koncertavo daugelyje prestižinių pasaulio salių, yra tarptautinių konkursų Vokietijoje, Kinijoje, Portugalijoje, Italijoje, JAV laureatas, pelnęs specialiuosius prizus už geriausią Fryderyko Chopino kūrinių atlikimą, o už debiutinę kompaktinę plokštelę (2016 m.) su Sergejaus Rachmaninovo 24 preliudais nominuotas Tarptautiniam klasikinės muzikos apdovanojimui (ICMA).

Džiugu, kad į savo repertuarą atlikėjas įtraukia Čiurlionio kūrinius ir prisideda prie šio genijaus muzikos sklaidos pasaulyje. Tiesa, ne retas Lietuvoje koncertuojantis užsienio pianistas prie rečitalio programos prideda keletą Čiurlionio pjesių, bet, matyt, tik norėdamas įtikti mūsų publikai, nes dažniausiai jas paskaito iš natų, neįsigilindamas į kūrinių esmę. Nuostabu tai, kad Levkovichius ne tik skambino mintinai visą pluoštą Čiurlionio opusų, bet atrodė, kad jais tikrai žavisi.

Koncerto programa buvo sudaryta tarsi sluoksniuotas pyragas – Čiurlionio pjesės susipynė su Chopino keturiomis Baladėmis, o gražų kontrastą tam sudarė žavi Wolfgango Amadeus Mozarto Sonata Nr. 10 C-dur, KV 330. Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Čiurlionio Preliudas b-moll, VL 259; Chopino Baladė Nr. 1 g-moll, op. 23; Čiurlionio Preliudas B-dur, VL 257, Tema ir šešios variacijos „Sefaa Esec“, VL 258, bei Chopino Baladė Nr. 2 f-moll, op. 38. Po pertraukos – Chopino Baladė Nr. 3 As-dur, op. 47; Čiurlionio Preliudas d-moll, VL 256, Preliudas D-dur, VL 272, Fuga d-moll, VL 337, „Lakštingala“, VL 268, Preliudai g-moll, VL 311, ir „Prisiminimas“, VL 299. Finaliniai akcentai – Mozarto Sonata C-dur, KV 330, ir, kad pabaiga nebūtų per daug palaimingai šviesi, – Chopino Baladė Nr. 4 f-moll, op. 52. 

Vykstant koncertui keitėsi mano nuomonė apie Levkovochiaus kaip atlikėjo kūrybines galias. Iš pradžių atrodė, kad kūrinių traktuotės neįtikina. Nors pasaulyje jo Chopino kūrinių interpretacijos puikiai vertinamos, vis dėlto Baladės Nr. 1 g-moll atlikimas mane nuvylė. Visada laukiame įtaigiai ir charakteringai skambančių Chopino Baladžių, kurių kiekviena pateikia skirtingus, ryškius įspūdžius ir turinį. Šįkart to pasigedau.

Tik nuo antros koncerto dalies pianistas suskambo visa jėga. Spalvingai ir net aistringai atliko Čiurlionio kūrinius, kai lėtos pjesės buvo gražiai, paprastai išklausytos, o veržlios skambėjo ypač audringai, liejosi gal net pernelyg greitai. Patikėjau pianisto kūrybiniu potencialu. Po to su didžiausiu džiaugsmu, labai šviesiai, grakščiai, žaismingai Levkovichius interpretavo Mozarto Sonatą. Kaip ir kitų kūrinių traktuotėse, čia pasireiškė atlikėjo nuostata greitos tėkmės muziką (nesvarbu, kokios ji nuotaikos) skambinti pagreitintu tempu, lyg nekantraujant, staiga užsiplieskus – klausytojus tai sujaudina, žavi, o profesionalai įžvelgia dėl to kylančius trūkumus. Mozarto Sonatos pirma dalis Allegro moderato buvo atlikta gerokai greičiau – pagal nuotaiką Allegro, bet pagal tempą – ne moderato. Užtat antroje, Andante cantabile dalyje muzika tekėjo labai gražiai, netikėtai išgirdome pridėtų įvairių puošmenų pakartojimuose. Trečia dalis – Allegretto – suteikė linksmos nuotaikos, tačiau buvo skambinama pernelyg greitai.

Grįžtant prie Chopino Baladžių traktuočių – įspūdžiai labai skirtingi. Atliekant pirmąją pasigedau raiškesnio minorinės nuotaikos įprasminimo, o veržlūs epizodai staiga užgriūdavo pernelyg griausmingai ir buvo itin greito tempo, užtat antroji Baladė f-moll sužavėjo beveik visais atžvilgiais. Šviesiai, paprastai skambėjo lėtoji muzika, o audringi pasažai – nors labai greiti, bet šįkart buvo kokybiški, nuotaikingi. Baladėje Nr. 3 As-dur norėjosi išgirsti menestrelių pobūdžio dainą, tarsi viduramžių herojinę baladę, o atlikėjo pasirinktas kiek per greitas tempas neperteikė jokios nuotaikos. Užtat Baladės Nr. 4 f-moll traktuote Levkovichius atskleidė visą savo meninį potencialą. Tarsi įgijęs naujo įkvėpimo po maštabiškai interpretuotų Čiurlionio kūrinių bei džiugios Mozarto Sonatos, paskutinę Baladę skambino dramatiškai, įtaigiai. Tik gaila, kad, vėlgi, veržlių epizodų, o ypač kodos pasažai buvo pernelyg greiti, tiršti, todėl susidarė „garsų masės“ įspūdis, joje nesigirdėjo faktūros kontūrų. Publika prapliupo ne mažiau audringais aplodismentais, po kurių pianistas bisui paskambino Johanno Sebastiano Bacho Temą iš „Goldbergo variacijų“.

Norisi dar kartą pasidžiaugti Čiurlionio gimtadieniui skirtu koncertu ir Dmitrijaus Levkovichiaus dėmesiu Čiurlionio kūrybai – labai atsakingu požiūriu į ją bei giliomis muzikos traktuotėmis, iš kurių šįkart mane labiausiai įtikino puikus Fugos d-moll atlikimas.