„...lapais pilkų pelenų“

Pirmasis šio koncertų sezono vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje buvo skirtas kilniai misijai – Vilniaus ir Varšuvos getų sunaikinimo 80-mečiui pagerbti. Koncerto globėja – ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė. Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jo meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas.

Vilniaus getas likviduotas 1943 m. rugsėjį. Varšuvos gete įvyko sukilimas, tapęs tarsi susinaikinimo aktu. Prisimindamas Vilniaus geto gyvenimą, jame vaikystę raudojęs Markas Petuchauskas pateikė geto teatrą kūrusio Abraomo Suckeverio prisiminimų fragmentą: „Kitados man atrodė, kad žmogui, kuriam paskelbtas mirties nuosprendis, nėra prasmės imtis meninės kūrybos. Gyvenimas privertė šį požiūrį pakeisti iš esmės. Supratau, kad kūrybos polėkio, kūrybos dvasios niekuomet neįmanoma iš žmogaus atimti...“ Gete kurdami meną žmonės įžiebė viltį.

...ir mūsų mintys per naktį tapo pilkos,

žaizdas pabarstė spinduliai druska nuodinga,

balti balandžiai, pelėdų kliedesiu nutvilkę,

kvatojas iš vilčių, kur dūmuose pradingo. (Abraomas Suckeveris)

Koncerto vedėja Gerūta Griniūtė muzikai pateikė net kelis poetinius epigrafus. Klausytojai sukluso. Lenkų ir britų kompozitoriaus Andrzejaus Panufniko „Tragiškoji uvertiūra“ simfoniniam orkestrui ir po 80-ies metų klausytojų pojūčius turėjo priartinti prie tų pasauliui skausmingų įvykių. 

Panufnikas rašė: „Tragiškoji uvertiūra“ buvo sukurta Varšuvoje 1941 m., veikiama mūsų kasdienio gyvenimo baimės ir siaubo bei mano kankinančio jausmo, kad... ateityje bus dar blogiau. Išties tragiškas buvo Varšuvos likimas – 1943 m. nacių sugriautas getas, o 1944 m. Varšuvos sukilimas. Rusijos armija prie pat miesto vartų pasyviai stebėjo, kaip vokiečiai sistemingai „lygina“ beveik visą Varšuvą, žudo. Krito daugiau nei ketvirtis milijono neapsaugotų lenkų vyrų, moterų ir vaikų. Per šį sukilimą praradau savo „Tragiškosios uvertiūros“ natas. Tačiau „Tragiška uvertiūra“ buvo naujausias mano kūrinys, kurio struktūra labai giliai įsirėžė į pasąmonę. Todėl iškart po karo nusprendžiau ją rekonstruoti ir skirti savo vienintelio brolio, narsaus Lenkijos pogrindžio armijos nario, kovojusio ir tame tragiškame sukilime žuvusio, atminimui.“

Muzikos branduolys – besikartojantis keturių natų motyvas – įtraukė klausytojus. Puikiai pažindamas orkestrą kompozitorius leido išsisakyti visoms instrumentų grupėms. Tačiau pagrindinę temą patikėjo fagotui, o lyrinę, idilišką cantabile, – fleitai. Griežtas ritmas, kovingo charakterio orkestro tutti prikaustė klausytojų dėmesį. Skambėjo gražūs instrumentininkų solo epizodai. Uvertiūros finale mušamieji klausytojus priartino prie žiauraus ir beviltiško viso orkestro „šauksmo“. Buvo sukurtas raiškus kūrinio charakteris, tačiau pristigo dirigento mostu disciplinuojamos darnos.

Nors kompozitorius Panufnikas Lietuvos klausytojams menkai žinomas, tai ryškiai į Europos muzikos kultūrą įsirėžusi asmenybė. 1932–1936 m. jis studijavo Varšuvos konservatorijoje kompoziciją pas Kazimierzą Sikorskį, 1937–1938 m. Vienos muzikos akademijoje – dirigavimą pas Felixą Weingartnerį, vadovavo Krokuvos, buvo Varšuvos filharmonijos simfoninio orkestro dirigentas. Nuo 1954 m. gyveno Didžiojoje Britanijoje, buvo Birmingamo simfoninio orkestro dirigentas, kurį laiką – Tarptautinės muzikos tarybos viceprezidentas.

Įdomu, kad koncertą tęsė Panufniko fortepijoninio dueto partnerio Witoldo Lutosławskio kūrinys. Lukas Geniušas su orkestru atliko šio lenkų kompozitoriaus Koncertą fortepijonui. Hitlerinės okupacijos metais Panufnikas pragyvenimui užsidirbdavo grodamas kavinėse. Tuo metu Lutosławskis sukūrė „Variacijas Paganini tema“, kapriso Nr. 24 versiją. Daugiau nei 200 aranžuočių dviem fortepijonams buvo atlikta duetu su Panufniku. Koncertas fortepijonui sukurtas Zalcburgo festivalio užsakymu (baigtas 1988 m.). Kompozitorius-pianistas rašė sau, tačiau dedikavo Krystianui Zimermanui.

Lietuvos muzikų bendruomenei Lutosławskis – vienas žinomiausių XX a. lenkų kompozitorių. Daug jo muzikos išgirdo keliavusieji į „Varšuvos rudens“ festivalius, mūsų atlikėjai groja jo kamerinius kūrinius. Filharmonijos repertuare šio autoriaus pavardė vis dar asocijuojasi su aktualia dabarties muzika.

Ilgai Lutosławskio planuotas, eskizuotas Koncertas fortepijonui – savita  XX a. romantika. Jis žaviai primena Chopino pianizmą, jam suteikia daugiau deklamacinių idėjų. Viename interviu Zimermanas fortepijono partiją apibūdino kaip „pianistiškiausio stiliaus“ raišką.

Koncertas sukurtas iš keturių dalių, nors muzika nestabdoma. Dainingi pradai veda į antros dalies moto perpetuo, sukurti žaismingi pianisto duetai su orkestru. „Naujoviška romantika“ atsispindi žaviame rečitatyve ad libitum. Pianistui reikia pajusti santykį tarp to, kas parašyta, ir laisvos improvizacijos. Talentingas muzikas Lukas Geniušas ne tik šiam epizodui, bet ir Largo gyvybingumui suteikė grakštaus teatrališkumo, mąslumo. Įdomu, nes klausytojas kiekvieną kartą susidurs su vis naujai reiškiama emocija. Grakščių figūracijų, akordų faktūrų, ryškaus kolorito prisodrinti epizodai skambėjo juos traktuojant laisvai ir kūrybingai.

Orkestro palyda galėjo būti išradingesnė, padėti kurti ryškesnę dramaturginę visumą. Pakartosiu sero Simono Rattle’o pasakytus žodžius: „Atėjo laikas pasveikinti Lutosławskį sugrįžus į didžiųjų kompozitorių panteoną“ mūsų scenoje.

„Mano motina buvo labai graži, taisyklingų, dvasingų veido bruožų madona, spindinti ypatinga, didelių mėlynų akių šviesa. Vyrai atsisukdavo, kai ji eidavo gatve...“ – rašė teatrologas prof. Markas Petuchauskas. Jo su mama slapstymosi epopėja užsitęsė beveik pusantrų metų. Paaiškėjus, kad pas šviesuolius, pasaulio teisuolius Ruzgius užsibūti nebegali, iškilo dilema: rizikuoti ir žūtbūt ieškoti naujos slapstymosi vietos „ar grįžti į getą. Mama nuleido rankas... Getas gyveno paskutines dienas...“

Kokia tu brangi

lapuos pilkų pelenų,

kaip šviesiai tu išeini

lapais pilkų pelenų, –

tiktai aš juos skaitau,

tiktai aš atsisveikinu su tavimi... (Abraomas Suckeveris)

Tarsi jai ir daugeliui žuvusių, nuvargusių žydų moterų, madonų buvo skirta koncerte atlikta iš Lazdijų kilusio Josepho Achrono „Hebrajiška melodija“ smuikui ir orkestrui (1911). Dalia Dėdinskaitė smuikavo nuoširdžiai, su reikiama meistryste, išliedama skausmingą emociją ir nostalgišką jauseną. Garbė jai ir Glebui Pyšniakui, rengiantiems jo vardo festivalį Šiaulių krašte.

Anatolijaus Šenderovo muzika Lietuvos klausytojų mėgstama. Jautriai „Sulamitos giesmes“ violončelei ir orkestrui traktavo Glebas Pyšniakas, jo instrumentas puikiai skambėjo visame diapazone, nors kompozitorius violončelei skyrė daug nelengvų užduočių. Pyšniakui talkino žinomas perkusininkas Arkadijus Gotesmanas. Žinant, kokią didelę reikšmę mušamųjų instrumentų spalvingumui teikė Šenderovas, jo partija su visais įvairiaprasmiais nutylėjimais yra svarbi. Buvo geras ansamblis su orkestru. Dainininkas Rafailas Karpis meistriškai, su pagarba praeičiai pateikė pluoštą muzikos „Iš užmirštos knygos“. Spalvingų instrumentuočių meistras Šenderovas melodijas pritaikė sceniniam atlikimui. Ne viena jų – žaisminga, o populiariausiai buvo pritariama net orkestro artistų „choro“.

Koncerte skambėjusi muzika patvirtino, kad viskas gyvenime yra greta: skausmas, netektis ir kelias su nenuspėjama pabaiga...