Tik muzika ir nieko daugiau

Tikrasis „Aš“ ir „Tu“ santykis patiriamas per aiškų abiejų dalyvių suvokimą kaip „Mes“, būnant čia ir dabar. Taip filosofas Alfredas Schützas (tiesa, reaguodamas į savo kolegos Martino Buberio betarpiško dialogo sampratą) paaiškino komunikaciją tarp vieno muzikinio įvykio dalyvių, pavadindamas tokį reiškinį bendros dermės komunikacija. Svarstydamas apie itin vientisą keleto žmonių buvimą viename muzikiniame laike ir erdvėje, Schützas ne be reikalo mini styginių kvartetą – šis ansamblis ypač taikliai įprasmina bendros dermės idėją.

Mintis apie Schützo bendros dermės sampratą Paliesiaus dvaro koncerte kilo neatsitiktinai – Talicho styginių kvartetas iš Čekijos ir prancūzų pianistas Jeanas-Marcas Luisada tiksliai įgarsino Schützo mintis. Rugpjūčio 12-osios koncerte skambėję Antoníno Dvořáko Styginių kvartetas F-dur, B. 120, bei Fortepijoninis kvintetas A-dur, op. 81, ir Johanneso Brahmso Fortepijoninis kvintetas f-moll, op. 34, – kamerinio ansamblio repertuaro klasika, leidžianti muzikos atlikėjams labai subtiliai pademonstruoti savo profesinį meistriškumą: ne figūratyviais virtuoziškais pasažais ar emociniu paveikumu, bet grojant kartu betarpiškai komunikuoti su muzika, tarpusavyje ir su publika.

Dviejų dalių programos pradžioje skambėjęs Dvořáko vienos dalies Styginių kvartetas F-dur jau nuo pirmųjų akordų pakerėjo itin vientisu, lyrišku, subtiliu, emocijomis neperkrautu skambesiu. Ypač žavėjo Talicho kvarteto gebėjimas susitelkti į vientisą muzikinį kvėpavimą, bet tuo pačiu metu epizodiškai, kai to reikalauja kompozitoriaus sumanymas, išryškinti kiekvieno instrumento unikalų tembrą ir jo grožį. Įspūdį padarė viso kvarteto ir kiekvieno jo nario atskirai išgaunamo skambesio grynumas ir lygumas, paveikiai įkūnijantis grynosios muzikos grožio sampratą.

Prie Talicho styginių kvarteto prisijungus pianistui Luisadai ansamblio skambesys įgavo kitokią prasmę. Dvořáko Fortepijoninis kvintetas A-dur skambėjo taip pat vientisai ir organiškai kaip ir prieš tai atliktas kvartetas. Fortepijonas ne tiek praturtino styginių ansamblio skambesį, kiek sukūrė kitokią energiją, pridėdamas žvalumo, džiugesio, o kartu ir šiek tiek šopeniškos lyrikos. Jau pirmieji Luisados prisilietimai prie instrumento darė įspūdį: ypatingas tembro minkštumas, į muziką panardinantis tarsi į jaukų debesį, lengvi, šopeniško skambesio persmelkti pasažai, susiliejantys su styginių instrumentų tembrais, atskleidė naujų Dvořáko muzikos spalvų. Dabar jau įspūdį darė ne tik bendra darna, atskirų tembrų išryškinimas, bet instrumentų dialogai, kurie atskleidė, kiek daug komunikacijos lygmenų gali slypėti muzikoje.

Antroje koncerto dalyje atliktas Brahmso Fortepijoninis kvintetas f-moll pakylėjo į abstraktesnį, filosofinį lygmenį. Paliesiaus dvare skambėjusius Dvořáko ir Brahmso kūrinius sieja tas pats, kamerinės muzikos klasika laikomas fortepijoninio kvinteto žanras, tačiau skiria filosofinės minties pobūdis. Dvořákas įkūnijo visas romantizmo epochos vertybes, pagrindinėmis raiškos priemonėmis laikydamas folkloro elementus, kontrastų tarp dalių išryškinimą, lyrizmą ir emocinę raišką. O Brahmsas atsigręžė į klasicizmą, grynosios muzikos tradiciją. Tačiau koncerto atlikėjai, vengdami atviro emocijų demonstravimo ir folkloro elementų dekoratyvumo, susitelkė į bendrą, programos kūrinius vienijančią muzikinę mintį: nepasakojančią jokios aiškios istorijos, bet veikiau atskleidžiančią bendros dermės grožį.

Tirštos Brahmso faktūros, sudėtinga harmonija ir gausiai naudojama polifonija kameriniams ansambliams kelia nemažai iššūkių – dažniau interpretacinių nei techninių, mat kyla pavojus nesubalansuoti raiškos priemonių gausos, suskambėti pernelyg dramatiškai, net tragiškai, sunkiai. Talicho styginių kvarteto ir Luisados interpretacija perteikė Brahmso muzikos filosofinę gelmę ir kartu alsavo tuo pačiu žavinčiu lengvumu ir vientisumu, precizišku dinamikos ir tembrų balansu, muzikavimo kartu džiaugsmu ir sunkiai apčiuopiamu paprastumu (bet ne prastumu), panaikinančiu atstumą tarp atlikėjų, publikos ir laike nutolusių kompozitorių.

Apskritai šio koncerto Paliesiaus dvare dramaturgija prilygo gerai surežisuotam garsiniam spektakliui. Pradedant nuo lyriškesnių, čekų ir kitų slavų tautų folkloro motyvais grįstų melodijų, keliaujant prie vis abstraktesnių ir dramaturgiškai intensyvesnių muzikinių motyvų, ryškėjo įtampą laipsniškai didinanti trajektorija, nuvedusi į stiprią, tačiau ne perdėtai dramatišką viso koncerto kulminaciją. Talicho styginių kvarteto ir Luisados muzikavimas gramzdino vis giliau, priversdamas pamiršti kasdienio pasaulio aktualijas. Muzika nekomunikavo nieko kito – tik pačią save, prilygo unikaliai ir pakylėjančiai meditatyviai patirčiai, sujungusiai esamą laiką, erdvę ir jos dalyvius.