Klaipėdos istorijos ir dabarties vingiuose

Šiais metais minime Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį. Sukakties proga aptariami to meto Lietuvos politikos, diplomatijos įvykiai, vyksta tam skirti renginiai. Su muzikologe, daktare, profesore Daiva Kšaniene kalbamės apie Klaipėdos krašto muzikos istoriją. Tyrinėjimų, knygų „Muzika Klaipėdos krašte: muzikinis gyvenimas iki 1939“ (1996), „Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikos bei kultūros veikėjai. XVI a.–XX a. pirmoji pusė“ (2000), „Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“ (2003) ir kt. autorė, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos (2004) laureatė ir Gedimino ordino Riterio kryžius (2008) kavalierė dosniai pasidalino savo mintimis. Liepos mėnesį Daiva Kšanienė mini svarbią asmeninę sukaktį, tad ta proga kalbėjomės ir apie jos kelią į muzikologiją bei ryšį su didžiuoju pajūrio miestu.   

 

Gerbiama profesore, kaip atsitiko, kad gimusi Šiauliuose, muzikologinę veiklą pradėjusi Vilniuje, svarbiausius savo darbus skyrėte Klaipėdai?

 

Jaučiu per daugelį metų atsiradusį ypatingą dvasinį ryšį su šiuo miestu, prasidėjusį nuo mano tėvų, 1934–1939 m. gyvenusių Klaipėdoje. Lietuva, 1923 m. pradėjusi Klaipėdos krašto lietuvinimo procesą, siuntė į jį įvairių profesijų žmones ne tik dėl specialistų trūkumo, bet ir dėl lietuviškos dvasios stiprinimo. Taip čia atsidūrė ir mano tėvai. Tėvas Povilas Vainauskas buvo pašto tarnautojas, dirbo senajame pašte Liepų gatvėje.

 

Lemtingų 1939 m. kovą sausakimšoje Teatro aikštėje tėvai priblokšti klausėsi Hitlerio kalbos. Aišku, reikėjo trauktis. Pašto darbuotojams (tuo metu statutiniams pareigūnams) liepta išvykti į Lietuvą, suteikus galimybę pasirinkti miestą, kuriame norėtų dirbti. Tėvai pasirinko Šiaulius, nes visai greta, Stupurų kaime, gyveno mano seneliai, turėję didelį ūkį.

 

Šiaulių aukštesniojoje muzikos mokykloje baigiau chorinio dirigavimo specialybę. Tačiau labiau viliojo muzikos istorijos, teorijos dalykai, o ir mano uždarokas charakteris nelabai tiko chorvediškai veiklai. Tad įstojau į Lietuvos konservatorijos (dabar LMTA) tuometį Atlikėjų ir muzikos teorijos fakultetą. Po studijų 1965 m. atsidūriau Klaipėdoje, dėsčiau teorines disciplinas Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar S. Šimkaus konservatorija), o 1971 m. atidarius LMTA Klaipėdos fakultetus, pradėjau dėstyti ten. 

 

Į Klaipėdą atvykau susikūrusi labai blankią šio miesto viziją. Ir atsidūriau vizualiai visai kitame pasaulyje: siaurose senamiesčio gatvelėse stūksojo pusiau sugriauti namai su išlikusiais vokiškais užrašais ant sienų, su fachverko likučiais, su pro išgriautų namų angas matomais reljefiniais kokliais, griuvėsiuose tebegyvenančiomis šeimomis... Apgriauta, be bokšto, bet dar tvirtai stovėjo Klaipėdos katedra – Šv. Jono bažnyčia, apysveikis architektūrinis ansamblis aikštėje prie Rotušės (dabar Atgimimo aikštė) su įspūdingu gaisrinės pastatu. O čia pat, už miesto, – Baltijos didybė, jėga, grožis, neapsakomas laisvės jausmas...

 

Toji sugriautos, sužalotos, bet vis dėlto gyvos Klaipėdos urbanistinė aplinka mane labai paveikė, supratau, kad tai išskirtinis, ypatingos dvasios miestas. Jo įkvėpta pradėjau tyrinėti prieš 770 metų gimusios Klaipėdos, o kartu ir visos Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos), muzikinės kultūros reiškinius.

 

Tuo metu tai buvo neįtikėtinai sudėtingas procesas. Beveik visi su Klaipėdos krašto istorija susiję archyvai buvo įslaptinti, reikėdavo gauti specialius leidimus. Nesant jokių technologijų, kopijavimo aparatų, išmaniųjų fotografavimo funkciją turinčių telefonų (žodžio „kompiuteris“ tada net nežinojome), viską reikėjo užsirašyti ranka. Pasidėjusi storus periodikos komplektus nusirašinėjau ištisus straipsnius, datas, faktus. Pamažu brendo mintis apie disertaciją „Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra“.

 

Deja, sovietiniais metais Lietuvoje nebuvo galimybės gintis muzikologinės krypties mokslo darbų. Maskva neleido. Tą padaryti buvo galima tuometiniame Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) arba Maskvoje. Parašiusi disertacijos įvadą (autoreferatą) nuvykau į Leningradą susitikti su N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos profesoriumi Ginzburgu ir pasikalbėti apie galimybę ateityje gintis darbą. Perskaitęs mano referatą profesorius nustebęs pakėlė akis ir paklausė – o kas yra ta Mažoji Lietuva? Sakė tokios nežinąs ir patarė rašyti disertaciją apie tarybinės Klaipėdos muzikinę kultūrą.

 

Taigi nieko nepešusi grįžau namo. Nutariau pasitarti su savo profesore Jadvyga Čiurlionyte. Ji paskaitė mano tekstą, kuriame minimi Alfonsas Mikulskis, Juozas Žilevičius, Jeronimas Kačinskas, Vladas Jakubėnas, Adomas Brakas, Erdmonas Simonaitis, Alexanderis Johowas, gausybė įvairiausių vokiškų pavardžių... Profesorė liūdnai palingavo galvą ir pasakė: „Vaikeli, jei nori rašyt disertaciją su šiomis pavardėmis ir su tais įvykiais, tai nieko nebus, neleis. O jei jas išbrauksi, darbas liks tuščiaviduris.“

 

Klaipėdos fakultete tuo metu dėstė profesorius Vytautas Landsbergis. Jis davė išmintingą patarimą – rašyti ir publikuoti atskirus straipsnius. Tad jo paraginta pirmąjį savo straipsnį Mažosios Lietuvos muzikos istorijos tema 1977 m. paskelbiau žurnale „Muzika ir teatras“, po truputį pradėjau publikuoti savo temą įvairiuose leidiniuose, plėsdama geografiją, ieškodama asmeninių ryšių su Vokietijos archyvais.

 

Vos išaušus nepriklausomybei, su rėmėjų pagalba išleidau knygą „Muzika Klaipėdos krašte“. Ji kažkaip pakliuvo į profesorių Algirdo Ambrazo ir Juliaus Juzeliūno rankas. Kartą Muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje jie dviese pačiupo mane koridoriuje, pasisodino ir sutartinai ėmė įtikinėti, kad dabar jau tikrai laikas gintis disertaciją. Jų įkvėpta 1998 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apsigyniau disertaciją, o tada jau jos pagrindu išėjo knyga „Muzika Mažojoje Lietuvoje: lietuvių ir vokiečių kultūrų sąveika (XVI a.–XX a. 4 dešimtmetis)“. Vėliau gimė ir kiti su Mažąja Lietuva susiję mano darbai.

 

Minite, kad sovietiniais metais šaltiniai, susiję su Klaipėdos krašto istorija, buvo labai riboti, saugomi specialiajame archyve. Kas buvo taip slepiama nuo visuomenės?

 

Sovietinė valdžia, siekdama ištrinti okupuoto Klaipėdos krašto istorinę atmintį, visokiais būdais stengėsi neleisti visuomenei susipažinti su objektyviais istorijos liudininkais – rašytiniais šaltiniais, laikydama juos už devynių užraktų. Ne kiekvienam prieinamas Martyno Mažvydo bibliotekos archyvas saugojo įvairiais laikotarpiais Klaipėdoje, Tilžėje, Gumbinėje leistų vokiškų bei lietuviškų laikraščių komplektus. Gaila, bet didžiąją dalį savo archyvų vokiečiai, žinoma, išsivežė. Daug kas buvo sunaikinta. Laimė, kad Lietuvoje išliko kapitaliniai vokiečių istoriko Johanno Karlo Sembritzkio veikalai „Klaipėdos – karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija“ („Geschichte der Königlich Preussischen See und Handelsstadt Memel“, 1900), „Klaipėda devynioliktame amžiuje“ („Memel im neunzehnten Jahrhundert“, 1902), „Klaipėdos krašto istorija“ („Geschichte des Kreises Memel“, 1918) ir kt. Tai buvo ypač svarbus žinių šaltinis. (Į lietuvių kalbą šios knygos išverstos tik 2002 ir 2004 m.)

 

Reikėtų nepamiršti, kad istorinėms aplinkybėms lėmus pirmieji lietuviški periodiniai leidiniai buvo išleisti būtent Rytų Prūsijoje (gotišku šriftu). 1823–1825 m. Tilžėje leistas žurnalas „Nusidavimai Dievo karalystėj“, 1849 m. pradėtas leisti laikraštis „Lietuvininkų prietelis“. Prolietuviškas tendencijas išlaikė ir Klaipėdoje leistas seniausias lietuviškų žinių laikraštis „Lietuviška ceitunga“ (1877–1939), vėliau – į Didžiosios Lietuvos skaitytoją orientuoti leidiniai „Aušra“ (1883–1886) ir „Varpas“ (1889–1905). Verta prisiminti, kad lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu būtent Mažojoje Lietuvoje buvo leidžiama ir caro gniuždomai Lietuvai skirta spauda lotyniškais rašmenimis.

 

Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos pradedami leisti nauji, ilgiau ar trumpiau ėję lietuviški laikraščiai bei savaitraščiai: „Lietuvos keleivis“ (1924–1939), „Vakarai“ (1936–1939), „Klaipėdos garsas“ (1926–1927), „Klaipėdos žinios“ (1924–1926) ir kt. 1938 m. išleistas Jono Vanagaičio redaguotas almanachas „Kovos keliais“, sukaupęs didžiulę medžiagą iš Klaipėdos krašto visuomeninio, kultūrinio gyvenimo. Dauguma lietuviškų periodinių leidinių komplektų yra išlikę ir saugomi tame archyve.

 

Taigi, ar galėjo sovietų ideologai leisti paprastam žmogui žinoti, kad lietuviškos spaudos ir kultūros pradžios būta Mažojoje Lietuvoje, sovietmečiu vienareikšmiškai vadintoje nacistiniu kraštu, kad nepriklausomos Lietuvos (vadintos buržuazine) Klaipėdos kraštas gyveno pilnakraujį kultūrinį gyvenimą?

 

Koks didžiausias jūsų atradimas tyrinėjant Klaipėdos krašto muzikos istoriją?

 

Pradėjus gilintis į Mažosios Lietuvos muzikinę praeitį mane daug kas nustebino. Apskritai tuometėse studijų programose apie Lietuvos muzikos istoriją net Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos) vardas nebuvo minimas, ilgai vyravo įsitikinimas, kad muzikinės kultūros era Klaipėdoje prasidėjo nuo Stasio Šimkaus įsteigtos Konservatorijos (1923) bei simfoninio orkestro (1925). Suprantama, jei galvoje turime lietuviškos profesionaliosios muzikos pradžią Klaipėdoje – tai tiesa, tačiau nematant (daugelį metų tai ignoruojant) mieste klestėjusios vokiškosios kultūros fono bei dviejų kultūrų sąveikos tyrinėjimai tampa vienpusiški ir netenka istorinio teisingumo bei objektyvumo.

 

Kai sovietinė armija įžengė į Klaipėdą, joje buvo likę vos keli žmonės, visi kiti gyventojai, bėgdami nuo žudynių ir teroro, pasitraukė į Vokietiją ir kitur. Taigi liko plynas laukas, išdeginta žemė be žmonių. Naujoji valdžia labai greitai miestą apgyvendino naujakuriais, atvykusiais iš Lietuvos ir įvairiausių SSRS vietovių. Atvykėliai nesidomėjo nei kraštu, kuriame atsidūrė, nei tuo, kas jame vyko ištisus šimtmečius prieš atsirandant tam plynam laukui.

 

Todėl daugybė Rytų Prūsijos kultūros ir muzikos reiškinių liko užmarštyje: ką muzikos istorijos vadovėliuose randame apie Karaliaučiaus universitetą, ten kūrusius kompozitorius, muzikos akademijas, Karališkąjį operos teatrą? Ar žinome, kad nuo 1820 m. (iki 1944 m. vidurio) Klaipėdoje veikė Vokiečių muzikinis teatras, rodęs solidžias Mozarto, Offenbacho, Wagnerio, Leoncavallo ir kitų kompozitorių operas, kad čia gastroliavo garsūs Europos atlikėjai, kad veikė puikiausi styginių kvartetai, net keli simfoniniai orkestrai, kad profesionalūs koncertai vykdavo Šilutėje, Pagėgiuose, Nidoje, Juodkrantėje? Kaip sunkiai ir skausmingai kelią skynėsi lietuviškoji Klaipėdos opera, su kokiais sunkumais susidūrė Konservatorija, simfoninis orkestras?

 

O pavyzdį yra iš ko imti. Pažiūrėkime į Prūsijos imperijai tuo pačiu laiku priklausiusių Lenkijos miestų Poznanės, Gdansko, Torūnės kultūros istoriją. Jie jau seniai pripažino egzistuojant genius loci ir sėkmingai dirba remdamiesi šia mintimi meninių veiklų konceptuose.

 

Gilindamasi į Mažosios Lietuvos muzikinio gyvenimo peripetijas suvokiau, koks neaprėpiamas, reikšmingas ir svarbus yra šio krašto indėlis į visą Lietuvos kultūrą. Tai ir yra didžiausias mano atradimas.

 

Kaip manote, ar šiandieniniai klaipėdiečiai turi tą vietos dvasios pojūtį?

 

Šis klausimas labai sunkus ir platus. Nelengva trumpai apibūdinti šiuolaikinės, modernios Klaipėdos dvasios pojūtį. Be to, juk kiekvieno žmogaus sąmonėje kultūriniai, meniniai procesai rezonuoja savaip, priklausomai nuo jo interesų, išsilavinimo, asmenybės, polinkių. Tad galiu pasakyti tik savo nuomonę.

 

Beveik 60 metų gyvendama šiame mieste, matydama lėčiau ar sparčiau kintančius kultūros procesus, pastebėjau, kad ryškesni klaipėdietiškos dvasios atgimimo požymiai pradėjo rastis prabėgus geram dešimtmečiui po nepriklausomybės atkūrimo. Tuo įsitikinau dėstydama muzikos istoriją. Prakalbusi apie Mažąją Lietuvą matydavau nustebusias studentų akis: apie šį kraštą, kuriame gyvena, studijuoja, jie nieko nežinojo. 2003 m., bandant bent truputį užpildyti tą spragą, man pavyko muzikologijos programos bakalaurams patvirtinti vieno semestro dalyką „Mažosios Lietuvos muzikinė kultūra“. Deja, tai truko vos kelerius metus. Prasidėjo aukštojo mokslo reformos...

 

Šiandien kultūrinė Klaipėdos visuomenė pamažu atsigręžia į savo miesto identitetą. Jaunųjų Klaipėdos meno kūrėjų darbuose pastebiu siekį savitai atskleisti savo santykį su Klaipėdos fenomenu. Džiugina meno galerijų gausa, dramos teatro spektaklių įvairovė, šiuolaikinio šokio pasiekimai, įvairių meno žanrų raiška rodo tam tikrą šiuolaikiško individualumo ir tradicijos simbiozę, nors dažnai atsargią, niuansuotą, kartais tik numanomą.

 

Mažosios Lietuvos tautinio palikimo neleidžia pamiršti plačiašakė etninės kultūros centro veikla, gilią senosios Klaipėdos leidybos tradiciją tęsia Klaipėdos leidyklos, spausdinančios klaipėdiečių rašytojų knygas; universiteto istorikų, archeologų kapitaliniuose moksliniuose darbuose vis plačiau skleidžiasi tikroji šio krašto panorama.

 

Tačiau Klaipėdos profesionaliosios akademinės muzikos srityje, mano nuomone, dėl įvairiausių objektyvių ir subjektyvių priežasčių, padėtis ne tokia džiuginanti. O juk būtent muzika nuo seniausių amžių Klaipėdoje buvo dominuojantis ir mėgstamiausias menas. Suprantama, kad situacija priklauso nuo vietos gyventojų mentaliteto, jų išprusimo, gebėjimo priimti aukštąjį muzikos meną, jausti jo poreikį. Deja, klasikinę muziką pasirenkančių žmonių Klaipėdoje yra nedaug, nepalyginti mažiau nei Vilniuje ar Kaune. Klasikinės muzikos atstovai nedėmesingumą kartais patiria ir iš savivaldybės. 2009 m. dėl finansinių problemų ir miesto valdžios abejingumo nutrūko 30 metų sėkmingai veikusio Lietuvos kompozitorių sąjungos Klaipėdos skyriaus gyvavimas.

 

Akademinės muzikos tradicijų gaivinimo būtinybę Klaipėdoje palyginčiau su architektūrinio paveldo išsaugojimu. Klaipėdiečiai šiandien vis aktyviau ir drąsiau reikalauja restauruoti pastatus, atstatyti sovietmečiu nugriautus paveldosauginius namus, gaivinti senamiestį. Štai jau pradėti Šv. Jono bažnyčios atstatymo darbai. Lygiai taip pat visuomenei reikėtų atsigręžti į klasikinės akademinės muzikos gaivinimą. Stiprios politinės valios reikalaujantis žingsnis šiame kelyje būtų Klaipėdos simfoninio orkestro įsteigimas. Visi šiandien veikiantys kolektyvai – puikus, aukštą lygį pasiekęs Kamerinis orkestras, sustiprėjęs Brass kvintetas, mišrus choras „Aukuras“, kariljonas – įsteigti dar sovietiniais metais.

 

Ypač džiaugiuosi Klaipėdos muzikinio teatro proveržiu. Nuėjęs ilgą ir sudėtingą kelią, teatras taip pat išgyveno įvairius ieškojimus. Šiuo metu teatras atsigręžęs į klaipėdietišką tematiką, suformavęs ryškų, išskirtinį veidą. Svarbūs jo kūrybiniai projektai Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui ir kt. Man atrodo, kad Klaipėdos muzikinis teatras tęsia gerąsias senosios Klaipėdos teatro tradicijas, kurios buvo stiprios prieš 100 ar 200 metų. Šiandieninė teatro veikla yra tarsi vertybių arka tarp istorijos ir dabarties.

 

Dėkoju už pokalbį.