Kultūros naktis. Jono Korio pasija

Birželio 16-osios vakarą „Organum“ salėje po Dainiaus Sverdiolo įspūdingo vargonavimo Kultūros nakties programą pratęsė Jonas Korys, improvizavęs fortepijonu. Šį muziką pažįstame kaip ilgametį LRT garso režisierių, įrašų restauratorių, o dabar – vyriausiąjį šios įstaigos archyvarą, besirūpinantį turtingo LRT garso įrašų archyvo išlikimu. Natūralu, kad ši subtili ir įpareigojanti veikla patikėta žmogui, turinčiam ne tik puikų muzikinį išsilavinimą, jautrią klausą, bet ir ilgametės patirties ištobulintą skonį. Jonas mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, studijavo fortepijoną Muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Olgos Šteinberg klasėje, šias studijas derindamas su kompozicijos mokslais Vytauto Barkausko klasėje. 

... Iš gretimo kambarėlio pasirodęs pusamžis vyriškis vasarišku drabužiu, publikos tarsi nė nepastebėjęs, sėdasi prie fortepijono. Prisiliečia prie klaviatūros, tarsi pakalbina instrumentą, tarsi pasisveikina. Šitaip atsargiai mes paliečiame pažįstamo arba nepažįstamo žmogaus petį, norėdami, kad žmogus atsigręžtų. Šio „Yamaha“ instrumento tembras minkštas, aksominis. Matau tik pianisto nugarą ir pakaušį. Pakako vos keleto garsų, keleto intervalų, kad mintis sučiuptų nematomą saitą, atsiliepdama ir prisirišdama. Dar keletas atsargių akordų, keletas provokatyvių, atpažįstamų sinkopinės ritmikos elementų – lyg žadant impulsyvų išsisakymą – ir mes priimame žaidimo taisykles klausytis, girdėti, kalbėtis, klausti...

Solisto minčių srautas keliauja sekdamas jo paties sudaryto scenarijaus stotelėmis. Kai kurių pavadinimai mįslingi: „Es mažoji“, „LT suolelis“, „El Araby“, „Es didžioji“... Ir konkretesni – „Vartai I“, „Vartai II“, „Garbarek“ (žymus džiazo saksofonininkas) – ar nestokojąs užuominos „Tullamore“ (airiško viskio markė) bei pabaigos bliuzas „Blues final“.

Jonas Korys – menininkas, kūrėjas – kalba širdimi, jo hipnotiški kreipiniai paliečia kiekvieną, kviesdami mus į darnų, tirštai pulsuojantį emocinį lauką, nelyg suderintą instrumentą, kai nebylūs jo tonai ir obertonai suskamba konsonansiškai. Publikos klausymasis – visuomet koncerto ar spektaklio lakmusas. Ši publika nuščiuvusi, visomis fibromis suklususi, niekas nefotografuoja, niekas nekyla ir neskuba išeiti. Greta sėdintis klausytojas jau kelintą kartą servetėle kruopščiai valosi akinius, kad juos užsidėjęs ir šiek tiek nuo kėdės pakilęs kažką svarbaus pianisto stote įžiūrėtų. Kai publika improvizacijos vidury neištveria ir suteikia sau karštų plojimų pertraukėlę, entuziastingai ploja ir kaimynas. Beje, plojimų „muzika“ – taip pat yra lakmusas, šio kaimyno katutės itin skambiai rezonuoja, jis sužavėtas. Profesionalas? Po koncerto ir jis Joną sveikins. 

Aš keliauju savuoju minčių ratu, nuriedančiu ir atgalios: „Kas man geltono korio atlauš?“, – iš praeities ataidi įtaigus kito Korio, taip pat pianisto, balsas... Vytautas Korys, mano mylimas pianistas gražia pavarde, štai šio, dabar improvizuojančio Jono tėvas, turėjęs subtilų humoro jausmą, kaskart unisonu su manimi padainuodavo šią Janinos Degutytės strofą apie geltoną bičių korį, kai anuomet repetuodavome Brundzaitės „Raudas“. Vaizdinių spiečiuje regiu ir studijų draugės pianistės Laisvės Paškevičiūtės, retai tesišypsojusios, ypatingos išraiškos žvilgsnį – Jono mama... O iš už jų abiejų, per anksti Anapus išėjusių, gaivalingai tebeskamba Jono močiutės, rašytojos, dramaturgės, vertėjos ir aktorės, didžios asmenybės Aldonos Liobytės gyvybingas žodis. 

Vėl įsiliejusi į tekančią Jono Korio laisvosios improvizacijos srovę klausausi. Nugirstu klausimą, daugybę kartų kartojamą, bet nepabostantį. Tasai klausimas pabrėžtinai esminis, kamuojantis lyg pats svarbiausias būties klausimas. Kieno Jonas klausia? Savęs? Ar kažkieno nematomo? Kam šį neišsiunčiamą laišką jis rašo? Koks atsakymas? Atsakymo nėra. Triumfuoja patsai klausimas, stebuklingai tampąs tikruoju atsakymu, padovanodamas tau vietą visatoje, kurios nė nemanei būsiąs vertas. Kaip prisiminimas ar parašas po laišku skamba pradžios azarto sinkopinės ritmikos žemų tonų motyvas. Apie formą intuityviai pagalvota. Graudinuosi ir nesidroviu.

Gal ir neliūdi Jonas Korys, sceninės veiklos nesirinkęs, tad išvengęs visų privalomų prievolių – kasdienio paties savęs muštro, konkurencijos bei įvairiausių, ne visuomet patrauklių būdų stengiantis išlikti „ant bangos“, beieškant raiškos „įdomybių“, kad išgyventum.

Tikiu, kad Jonas kartais pradžiugina draugų sambūrį improvizuodamas, bet viešai koncertavo pirmąsyk! Tad garbė „Organum“ fortepijonų salonui, jau pripažintam klasikinės kamerinės muzikos prieglobsčiui, beje, dažnai sėkmingai primenančiam malonius ir svarbius buvusios Menininkų rūmų veiklos laikus.