Triumfuojanti Afroditė po vasarišku dangumi

Birželio 10-osios vakarą Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), vadovaujamas maestro Gintaro Rinkevičiaus, pakvietė į antrąjį jau keturiolikto vasaros festivalio koncertą – vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo kantatą „Afroditės triumfas“, kurioje pasirodė solistai Lauryna Bendžiūnaitė (sopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Vladimiras Prudnikovas (bosas) bei Kauno valstybinis choras (vadovas Robertas Šervenikas).

1951 m. kompozitoriaus sukurta kantata „Afroditės triumfas“ (it. „Trionfo di Afrodite“) – paskutinė iš kantatų trilogijos „Triumfai“, kurią sudaro „Carmina Burana“ (1937 m.), „Catulli Carmina“ (1943 m.) ir „Afroditės triumfas“ (1951 m.). Kompozitoriaus apibūdinta kaip „sceninis koncertas“, kantata „Afroditės triumfas“ vaizduoja graikų-romėnų vestuvių ritualą, šiuo atveju Orffas naudoja Renesanso epochoje vartotą trionfo, kuris reiškė „procesija“ arba „šventė“. 1953-iaisiais Milano „La Scala“ operos teatre, diriguojant legendiniam Herbertui von Karajanui, įvyko kantatos premjera.

Kai 2019 m. tame pačiame Vidaus reikalų ministerijos kieme klausiausi Wolfgango Amadeus Mozarto „Requiem“, su paskutiniu akordu, visiškoje tyloje, pradėjo skambėti Arkikatedros varpai – tai buvo įspūdingo koncerto kulminacija. Šįkart maestro Rinkevičiaus valia publika keletą minučių laukė, kol tie patys varpai nustos skambėti. Tai buvo nejauki laukimo akimirka, nors turinti savotiško žavesio.

2021 m. gruodžio 9-ąją LVSO drauge su Lauryna Bendžiūnaite koncertavo Nacionalinės filharmonijos scenoje. Tąkart rašiau, kad solistės vokalas – ryškus, aštrus, sodrus, bet kartu labai lengvas ir lyriškas. Po šio koncerto norėčiau pasakyti tą patį, tik pridėti, kad Bendžiūnaitė yra puiki artistė, išjaučianti kiekvieną garsą, kurį dainuoja. Jos emocijos scenoje labai aiškiai tai parodo. Kadangi teko sėdėti antroje eilėje, mačiau jos akis, kurios puikiai perteikė visą koncerto nuotaiką.

Jaunosios kartos solistas Karolis Kašiuba – tikras Lietuvos scenos atradimas. Puikiai prisimenu jo nedrąsius žingsnius į didžiąją sceną jam dar studijuojant Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir štai po kiek daugiau nei penkerių metų jis dainuoja su vienu pagrindinių šalies orkestrų ir, meistriškai valdydamas savo puikų balsą, priverčia publiką šaukti bravo! Tai išties daug žadantis atlikėjas, puikiai dainuojantis bei kuriantis vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (beje, kitą sezoną jis debiutuos kaip Alfredas „Traviatoje“). Belieka solistui palinkėti didžiausios sėkmės.

Retokai scenoje matomas Vladimiras Prudnikovas šįkart pasirodė kaip aktorius, mat jo personažas beveik visą kantatos laiką kalbėjo, o ne dainavo. Tačiau profesorius savo vaidmenį atliko taip įtaigiai, kad nereikėjo nė skaityti programėlėje pateikto veikalo teksto vertimo į lietuvių kalbą, – kiekvienas žodis buvo puikiai išjaustas ir perteiktos visos partitūroje užšifruotos eilutės bei emocijos. Tai buvo labai įtaigu ir profesionalu.

Kauno valstybinis choras skambėjo didingai ir kartu lengvai, itin sužavėjo piano epizodai, kurie vietomis virsdavo šnabždesiu, tačiau buvo girdėti kiekvienas žodis. Choras pasižymi puikia dikcija. Nedideles solo partijas dainavo ir dvi choro artistės, kurių lengvi ir skambūs balsai dar labiau praturtino koncertą.

LVSO muzikantai yra aukščiausio lygio profesionalai, puikiai atliekantys bet kokią muziką, tačiau šįkart norisi išsakyti techninių pastabų: orkestras buvo neįgarsintas ir sėdėjo ne ant pakylos, tad paskutinėse didžiulio kiemo eilėse žmonės vargu ar girdėjo visus niuansus ir juolab matė atlikėjus. Kiek teko lankytis šio puikaus kolektyvo koncertuose lauke, visuomet būdavo aukšta scena ir garso įranga. Galbūt „puikiai“ finansuojamas kolektyvas yra priverstas taupyti? Tačiau publika dėl to negali nukentėti. Vasaros festivalis netrukus baigsis koncertu su miuziklų arijomis. Reikia tikėtis, kad visi techniniai iššūkiai bus išspręsti.