Muzika
Sniegingą praėjusio gruodžio dieną namie tyliai darbuojantis prie kompiuterio suskambo telefonas, kitapus sugriaudėjo Zitos Kelmickaitės balsas: „Vaikeli, tu viską žinai, tik tu gali pagelbėti – su vyrais važiuojam filmavimų į Naująją Vilnią, reikia papietauti, ar yra kokia įstaiga, kad greitai ir padoriai?“ „Žaibo“ picerija – daug negalvodama rekomenduoju. „Tinka!“ – atšauna, o po kurio laiko jau skambina padėkoti iš picerijos. Greit įsispiriu į batus ir maunu bent trumpam pasimatyti, juk ne kasdien pati Zita su LRT komanda Naujojoje Vilnioje! Žaibais apsikabinam, apsikeičiam naujienomis, išpyškina, ką nufilmavusi ir dar filmuos, ko tikėtis laidoje „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“ pirmąjį 2023-iųjų rytą. Įteikiu jai dovanėlę, nes juk šv. Kalėdos, ir išsiskiriam.
Kai žaibu trinktelėjo gegužės 27-osios ryto naujiena, kad Zitos nebėra ir nuo šiol „Suktiniai“ keliasi į dangiškąjį eterį, – sunkiai tuo patikėjau. Zita, kurios buvo apstu visur, kuri kaip Sekminių skersvėjis išjudindavo net labiausiai liulančius nuobodas, nuo kurios per festivalius „Skamba skamba kankliai“ ar „Baltica“ siūbuodavo visas Vilnius bei čion sugužėję svečiai, kuriai pasirodžius bet kurioje auditorijoje kildavo jaudulio bangos, o prabilus LRT eteryje išlakstydavo miegai, atrodė nemirtinga. Bet pati yra sakiusi, kad „nemirtingų dar nesutikau, visi mes mirsim“, tad tenka tai priimti, kaip ir kiekvieną lig šiol patirtą šios mylimos dėstytojos ir kolegės staigmeną.
Regis, visas Zitos Kelmickaitės gyvenimas ir veikla buvo kupini staigmenų. Sunku net apibrėžti jos veiklų aprėptį. Darbavosi kaip muzikologė, muzikos redaktorė, LRT laidų vedėja, folkloristė, festivalių ir įvairių renginių organizatorė, visuomenininkė, pedagogė, vienu metu net į politiką pasuko. Sunkiai nustygdavo vietoje, tad mielai stverdavosi įvairių darbų ir darė tai nepaprastai entuziastingai, negailėdama laiko nei jėgų.
Savo studentų pirmiausia klausdavo „kas tau įdomu, ką norėtum daryti?“ ir nesuprasdavo abejingumo kamuojamų. O jei jau kuo nors domiesi, tai apipildavo viskuo, kuo tik galėjo, kad tas domėjimasis duotų vaisių – straipsnių, mokslo darbų, radijo ar TV laidų, koncertų. Gal todėl šiandien po „margą svietą“ išsibarstę jos buvę studentai ar folkloro ansamblių ugdytiniai dalijasi labai asmeniškais prisiminimais apie Zitą Kelmickaitę ir net aštresnį žodį (o jų žemaitiško charakterio moteris pažerdavo kaip iš gausybės rago) mena kaip kažką gražaus, gyvenimą paskaninusio. „Nepagailėkit prieskonių“, – primindavo dėstytoja, šalia profesinių dalykų pamokydama ir kulinarinių gudrybių. Gyvenimas su Zita Kelmickaite, kad ir kur suktųsi – ar folkloro ekspedicijoje, ar mokslo įstaigos auditorijoje, ar TV eteryje, ar viešint josios namuose, – niekada nebuvo nuobodus.
Kai 2021 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos muzikologai nusprendė paminėti Zitos Kelmickaitės jubiliejų ir skyrė tam studentų mokslinę konferenciją, teko vesti apskritąjį stalą ir kalbinti jubiliatę. „Jokių biografijų ir nuopelnų aptarimų“ – sutarėme, kad improvizuosim. Jau ko nemėgo, tai tų sausų pristatymų: „yra aprašyta, paminėta, „neziūzinkim“, geriau papasakosiu, ką dabar darau“, ir su didžiausiu užsidegimu pasakojo kurianti filmą apie šviesaus atminimo dirigentą Algį Žiūraitį. Tąkart prisiminėm ir kitus jautresnius dėstytojos gyvenimo bei veiklos vingius, o jie visada sukosi apie spalvingus žmones, nes prakalbinti žmogų buvo esminis Zitos Kelmickaitės talentas. Kiek radijo interviu parengta, kiek TV laidų nufilmuota, kiek įdomiausių Lietuvos žmonių pakalbinta, tautosakos įamžinta – didžiulis kultūrinis palikimas ir neįkainojamas pavyzdys kolegoms redaktoriams, žurnalistams, etninės kultūros puoselėtojams.
Zitos Kelmickaitės veikla ir nuopelnai Lietuvai neliko neįvertinti: 1995 m. ji pelnė Jono Basanavičiaus premiją, 1999 m. – LR Vyriausybės kultūros ir meno premiją, 2000 m. Zitai Kelmickaitei buvo įsegtas Gedimino ordino Riterio kryžius, 2018 m. – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžius. Bet pati užvis labiausiai vertino paprastą, šiltą žmonių dėmesį. Gal todėl ją, iškeliavusią per patį gražiausią tautinį sambrūzdį – festivalį „Skamba skamba kankliai“, apgieda ir gražiuoju prisimena jūra balsų...
Visur bėgusi ir kūrybinius skersvėjus keldavusi Zita Kelmickaitė sykį įsiminė ir kitaip. Vilniaus arkikatedroje per Vėlines einant procesijai ir „Schola Gregoriana Vilnensis“ giedant „Rūsčią dieną“, žvilgsnis pagavo ją stovinčią prie kolonos su žvake rankoje. Buvo neįtikėtinai rami. Prisimindama tikiu, kad ta ramybė dabar jau atveria vartus į Tėviškės sodą, nes svarbiausią priesaką – mylėti – įvykdė su kaupu. Ačiū, mylima Zita, pasiilgsim!
