Viktoro Paukštelio garsų tapyba

Šiuo metu Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune vyksta paroda „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“, o gegužės 21 dieną „Organum“ koncertų salėje surengtas pianisto rečitalis atspindėjo kitą polichromiškai pulsuojančios menininko raiškos pusę. Specialiai sąsajų tarp muzikos ir dailės neieškojau, sinestezijos koncepcijos netaikiau, bet tai ir nebūtina, nes pats Viktoro Paukštelio skambinimo metodas primena prancūzišką mokyklą ar bent jau vieną jos aspektų – grojimą „klavišo dugnu“, arba, kaip sakydavo Alfredas Cortot, „spausti klavišą reikia taip, lyg traiškytum uogą“. Toks metodas padeda ne tik pasiekti ypatingą legato, bet ir garsui sklisti kitaip, lyg išraunant jį iš instrumento gelmių ir leidžiant stipriai vibruoti obertonams. Tatai savaime plečia garsinę paletę.

Dėmesys garso kokybei Paukšteliui leido suformuoti jam būdingą atlikimo stilių. Galbūt neatsitiktinai pianistas į programas dažnai įtraukia Jeano-Philippe’o Rameau, Domenico Scarlatti, Césaro Francko kūrinius, o tą vakarą, be kitų kūrinių, papildomai atliko Sergejaus Rachmaninovo Sonatą Nr. 2 b-moll, op. 36. Tiesą sakant, mieliau ir būčiau pasiklausiusi prancūzų kompozitorių kūrinių, nes kiek išdidinta didelei klausytojų salei taikoma garso ataka, kad gerai girdėtųsi viršūnių melodinė linija, neabejotinai tikusi neseniai koncertuojant Niujorko „Carnegie Hall“, kamerinėje „Organum“ salėje lėmė per didelę garsumo amplitudę, o „laisvieji decibelai“ suniveliavo įvairovę, todėl pristigo dinaminių kontrastų. Sonata, atlikta tvirtai ir vienu atsikvėpimu, gal ir priminė vieną šaltųjų, asketiškųjų Paukštelio portretų. Tai neabejotinai stiprus pianisto repertuaro akcentas.

O štai anksčiau planuota programa atskleidė kitą pianisto repertuaro klodą: ypač gerai nuskambėjo Johanno Sebastiano Bacho Angliškoji siuita Nr. 3 g-moll, BWV 808. Pilnas, apvalus garsas, aiškūs štrichai, per skaidriai girdimą faktūrą ir laisvą, neskubrų melodijos vedimą pasiekta ekspresija, ne per greiti šokiui patogūs tempai ir iškili ciklo visuma, argumentuojant minties įtampą ir vidinę įtaigą, – svarsčiau, ar toks instrumento „temperavimas“ ir supratimas būtų patikęs pačiam Bachui? Manau, kad taip. Tyliau, kita spalva lyg keičiant registrą atlikti pakartojimai (Allemande), improvizacinis pagražinimų elementas, monolitiškai vienos garsinės platformos pagrindu pateikiamas greitas, bet stabilus judėjimas (Gigue) – viskas rodė gerą skonį.

Stilistiškai po Bacho gerai skambėjo Arvo Pärto „žavingi mažmožiai“: „Alinai“, „Anai Marijai“ ir „Variacijos Arinuškos išgijimui“. Buvo gerai perteiktas kompozitoriaus implikuotas ramumas, skaidrumas ir švelnumas moteriškajam adresatui. Pianistas sugebėjo išgauti itin ryškius, net aštrius „varpelius“ aukštame registre. „Yamaha“ šiems skambesiams perteikti itin tiko.

Savotiškai pasirodė toks menininkiškas negližė auditorijos atžvilgiu, kai atlikėjas, regis, prie instrumento spontaniškai keitė ką tik paskelbtų kūrinių tvarką arba jungė skirtingus kūrinius – po Pärto be mažiausios pertraukėlės perėjo prie Scarlatti ir jį rikiavo kitaip. Prie to paties ekscentriškumo priskirtini ir kasdieniai juodi sportbačiai, patraukę publikos dėmesį. O gal iš tiesų atlikėjas paskutinę minutę į savo dieninį koncertą giedrą sekmadienio popietę atskubėjo iš sporto aikštelės?

Šiaip ar taip, Scarlatti Sonata E-dur, K. 380, Sonata d-moll, K. 9, ir Sonata d-moll, K. 141, gražiai derėjo prie koncerto koncepcijos. Tiesa, man pristigo garso užgavimo precizikos ir lygumo, taip pat kompozitoriui būdingo lengvumo, gyvumo, šmaikštumo ir virtuoziškumo pirštų kibumo ir nuotaikos atžvilgiu (Scarlatti traktuotė pernelyg sunkiasvorė, bet gal tai ir skonio klausimas). Taip pat, regis, sąmoningai atsisakyta dėkingos galimybės išradingiau keisti dinamiką ir tembrus atitinkamai keičiantis muzikinei medžiagai, tonacijai ar atliekant pakartojimus. Ar tai reiškia subjektyvų nuovargį, ar besikeičiančią prieigą, filtruojamą šiuolaikinio vienodėjančio pasaulio monochromiškumo, sunku pasakyti. Tačiau kritikas visada dėkingas originaliam kūrėjui, kuris leidžia dirstelėti į jo kūrybinę dirbtuvę. Kita vertus, kaip ir į sportbačius scenoje, į daugelį dalykų kintant laikmečiui reikia žiūrėti iš naujos laiko perspektyvos, kitaip tariant – tiesiog paprasčiau.

Padėkojęs salono savininkams už galimybę skambinti puikiu instrumentu, publikai prašant, Paukštelis pakartojo Courante iš jau girdėtos Bacho siuitos – nuostabų pragiedrulį, bylojantį apie amžinųjų vertybių neblėstamumą.