Už mūsų ir jūsų muziką

Gegužės 17 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje įvyko Stanisławo Moniuszko operos „Halka“ koncertinis atlikimas. Vilnietiškąją, 1848 m. sukurtą dviejų veiksmų operos versiją atliko svečiai iš Krokuvos – „Capella Cracoviensis“ kamerinis choras ir orkestras bei solistai; meno vadovas ir dirigentas Janas Tomaszas Adamusas. Šis atlikimas buvo kultūros mainų tarp Krokuvos ir Vilniaus miestų renginys Lietuvos sostinės 700 metų jubiliejaus proga. Gražiai sutapo, kad šiais metais minime ir 175-ąsias „Halkos“ sukūrimo metines, o koncerto data artima kompozitoriaus gimimo dienai – jis gimė 1819 m. gegužės 5-ąją. 

Tai, kad atlikimas vyko Filharmonijos scenoje, o tarp koncerto organizatorių yra „Vilniaus festivaliai“, jau iš anksto leido tikėtis aukštos atlikimo kokybės ir tam tikros meninės intrigos (kiti renginio organizatoriai – Vilniaus kultūros centras ir miesto savivaldybė). Susirinkusi publika neliko nuvilta. „Capella Cracoviensis“ specializacija – kūrinių atlikimas istoriniais epochos instrumentais, nuo Renesanso iki pat XX amžiaus: tarp naujesnių kolektyvo įgyvendintų sumanymų yra Ludwigo van Beethoveno visų devynių simfonijų, Richardo Wagnerio kūrinių atlikimas tos epochos instrumentais. Tad ir Moniuszko „Halka“ Vilniuje nuskambėjo taip, kaip, tikėtina, galėjo skambėti XIX amžiuje.

Pirmiausia norėčiau pagirti „Capella Cracoviensis“ kamerinį chorą, kuris, nuskambėjus uvertiūrai, ir pradeda operos veiksmą. Aštuonių vyriškų ir aštuonių moteriškų balsų (į šitą skaičių įeina ir alto partiją dainavęs dainininkas) kapela skamba tobulai – meistrystė, matyt, nugludinta renesanso muzikos atlikimo patirties. Skambesys vieningas, tačiau jei reikia padainuoti solo eilutę, klausytojai išgirsta gražiai išlavintus balsus.

Išgirdome ir puikius solistus. Pirmiausia verta išskirti Halkos partijos atlikėją – sopraną Mariolą Siepak. Kiek teko rasti informacijos apie dainininkę – ji dar studijuoja arba neseniai baigė Krokuvos muzikos akademiją, yra įvairių konkursų laureatė. Solistės balsas – stiprus plataus diapazono sopranas, tinkantis Halkos partijai ir gebantis atskleisti visas reikiamas jos spalvas.

Beje, nors po pasaulį plačiai pasklido antroji, 1858 m. premjerai Varšuvoje parengta „Halkos“ keturių veiksmų redakcija, vis dėlto glaustesnėje, pirminėje dviejų veiksmų Vilniaus redakcijoje būtent Halka yra pagrindinis personažas – jai tenka daugiausia sceninio laiko. Tie, kas gerai žino šią operą, vilnietiškajame variante galbūt pasigestų Varšuvos pastatymui kompozitoriaus parašytos populiariosios Jonteko baladės, kurią mėgo dainuoti ir Kipras Petrauskas, – ši arija ilgą laiką buvo tenorų repertuaro pažiba. Tačiau, kaip dažnai būna esant kelioms operos redakcijoms, glaustesnė versija yra dramaturgiškai dinamiškesnė ir aiškiau atskleidžia dramos esmę.

O esmė čia – paprastos kaimo merginos Halkos tragedija, ją suvedžiojus ir su kūdikiu pametus kilmingam ponaičiui Janušui, kuris ketina vesti bajoraitę Sofiją. Opera ir pradedama Janušo ir Sofijos vestuvių scena, kurią sutrikdo Halkos balsas. Vis dėlto Halką užjaučia Jontekas – ją mylintis valstietis, bet jis Halkai nerūpi: nuvilta Janušo ji nušoka nuo uolos. Vartojant standartines formuluotes – tai socialinė buitinė drama (buitinė – nes apie meilę, socialinė – nes meilės nesėkmę lemia socialinio statuso neatitikimas), įgarsinta grakščios ir drauge emocingos ankstyvojo romantizmo stiliaus muzikos. O muzika tikrai verta dėmesio.

Ne veltui Moniuszko laikomas lenkų muzikos klasiku, ir nors greta Chopino šlovės varžybose jis „pralošia“, šio autoriaus muzika verta skambėti – ypač Vilniuje, su kuriuo Moniuszko muzikinis stilius, pats gyvenimas ir net, sakyčiau, jo kultūrinė tapatybė labai glaudžiai susiję. Gimęs netoli Minsko jaunasis kompozitorius 1840 m. atvyko būtent į Vilnių, kaip į dar neseniai buvusį istorinės LDK centrą su Vilniaus universitetu priešaky, kuriame iki uždarymo studijavo ir Moniuszko šeimos vyrai. Kita vertus, Europos muzikos scenose neblėsta primirštų, naujai atrandamų autorių kūrinių atlikimo istoriniais instrumentais ir būdais tendencija, ką ir reprezentuoja savo veikla ir šiuo „Halkos“ atlikimu „Capella Cracoviensis“. Tad čia, Vilniuje, tikrai praverstų mūsų pačių didesnis dėmesys šio ir kitų pas mus kūrusių autorių kūrybai.

Vis dėlto tenka liūdnai sutikti su profesore Irena Vaišvilaite, kuri neseniai duotame interviu konstatavo: „Vilnius visai nesaugomas kaip LDK sostinė. Neturime Vilniui, jo istorijai, raidai skirtos tyrimo institucijos“ (Bernardinai.lt). Profesorė kalbėjo apie architektūrinį paveldą, tačiau gal net opesnė ši problema yra akimi nematomam muzikiniam paveldui. Žvelgiant bendriau mes apskritai neturime kryptingai veikiančios institucijos, kuri būtų susitelkusi į paveldo, išeinančio už siaurai suprantamos lituanistikos ribų, puoselėjimą ir studijas. Antai visa lotyniškoji Lietuvos muzikinė kultūra skendi migloje, tą patį galima pasakyti apie visą nemažą muzikinio paveldo klodą, esantį iki Naujalio–Sasnausko–Petrausko eros. Nors šioje srityje nuveikta gražių ir svarių darbų, nesant institucinio pagrindo jie lieka pavieniais blyksniais ir nesuformuoja vienijančios terpės. Žinoma, tiek intelektiniai, tiek piniginiai mūsų „ištekliai“ yra riboti, tačiau prie pastarųjų savo sprendimais galėtų prisidėti, pavyzdžiui, Vilniaus taryba, kurios nariai išties gausiai susirinko į „Halkos“ atlikimą Filharmonijoje.

O kol kas „Halka“ ir panašūs su mūsų pačių paveldu susiję renginiai įvyksta tik kaip gastroliniai svečių pasirodymai. Beje, ta pati „Capella Cracoviensis“ Moniuszko „Halką“ jau rodė Vilniuje 2018 m. Valdovų rūmuose. Po metų minint kompozitoriaus 200 metų jubiliejų, šios operos pastatymą į dabartinį Vilniaus senąjį teatrą atvežė Varšuvos kamerinė opera. Čia galima paminėti, kad Lietuvos operos scenoje „Halka“ buvo pastatyta du kartus – 1951 m. (dirigavo Mykolas Bukša ir Algis Žiūraitis, režisierius Antanas Zauka) ir 1972 m. (dir. Jonas Aleksa, rež. Vytautas Grivickas). Beje, prieš keletą metų teko matyti „Halkos“ pastatymą Nacionalinėje operoje Varšuvoje, sukurtą mums neblogai žinomo režisieriaus Mariuszo Trelińskio. Galiu paliudyti, kad nors operos siužetas primena „muilo operą“, dramaturgiškai spektaklis gali nuskambėti labai šiuolaikiškai – įspūdį lyginčiau su šiuolaikiniu kinu.

Belieka pridurti, kad klausydamiesi „Halkos“ Filharmonijoje taip pat galėjome gėrėtis gražiai išlavintais tenoro Przemysławo Boryso (Jontekas), baritono Sebastiano Szumskio (Janušas), soprano Michalinos Bienkiewicz (Sofija), bosų Przemysławo Józefo Bałkos (Sofijos tėvas) ir Mareko Opaskos (Maršalka) balsais. Solistai pademonstravo aukštą vokalinę kultūrą ir puikų stiliaus išmanymą.

„Halkos“ atlikimo Vilniuje proga, perfrazuojant žinomą šūkį, norėtųsi pakelti taurę „už mūsų ir jūsų muziką“ ir palinkėti, kad ši muzika vis dėlto taptų labiau „mūsų“, nei yra iki šiol.