Muzika
Tęsiasi „Improdimensijos“ reiškinys, pastaruoju metu pateikęs ne vieną neeilinį, provokuojantį ir auginantį muzikinį įvykį, iš kurių čia aptarsiu du: kovo 29-ąją įvykusį tarptautinio saksofonininkų kvarteto „E.I.S.Q“ koncertą ir balandžio 24 d. išgirstą Otomo Yoshihide, Arno Mikalkėno ir Liudo Mockūno susitikimą.
„E.I.S.Q“ yra bulgarų saksofonininko Anatolijaus Vapirovo inicijuoto Rytų ir Vakarų Europos kvarteto „N.E.S.Q“ įpėdinis, jį dabar sudaro du originalaus kvarteto nariai Gianni Gebbia ir Vytautas Labutis bei ankstesnius narius – patį Vapirovą ir Petrą Vyšniauską – pakeitę Warnfriedas Altmannas ir Simonas Rose’as. Atrodo, saksofonininkų kvarteto žanras – ganėtinai aiškus, kanoninis, tad įsivaizdavau žinanti, ko tikėtis: keturių vienalaikių improvizacijų lavinos ar preciziškos avangardinės polifonijos, ar kitokio keturių lygiaverčių linijų intensyvaus vedimo, kaip kitų girdėtų saksofoninių kvartetų. Tačiau jų pasirinkimas buvo kitas!
Kompozicijos nebuvo preciziškai užrašytos, bet kiekviena rėmėsi labai aiškia muzikine idėja, muzikantai kūrė spontaniškas orkestruotes, kuriose visuomet išlaikomas funkcionalumas ir hierarchija: bosas, akompanimentas, melodinė linija, harmoninis užpildas... Susitardami išnaudoti erdvę – vienose kompozicijose-idėjose pasiskirstydami registrais, kitose pavesdami aiškius solinius ir palydimuosius vaidmenis ir niekada neišsižadėdami melodingo fantazavimo bei konsonansinių sąskambių, jie sukūrė labai netipišką, patrauklų ir gaivų saksofoninio kvarteto pasaulį. Skoliniai iš viduramžių mikrotoninės muzikos bei lietuviškos sutartinės išplėtojimas tapo įtvirtinančiais koncerto įsimintinumą akcentais, o Warnfriedo Altmanno aimaningas, prakilnus solo, primenantis kažokią tolimą, nepažįstamą, bet brangią dainą, įvedė į finalinius sąskambius, suteikusius publikai vilties, kad šis atgimęs kolektyvas savo veiklą tęs.
Otomo Yoshihide atvykimas „Improdimensijos“ anonsuotas kaip vienas laukiamiausių ir išskirtinių įvykių, sukėlusių tam tikrą ažiotažą, jeigu toks terminas taikytinas tokiai siaurai bendruomenei. Dviejų dalių koncerto pradžia – solinis svečio iš Japonijos pasirodymas, po jo – trio su Liudu Mockūnu ir Arnu Mikalkėnu. Turbūt eksperimentas tikrai pavykęs, jeigu tam tikrą klausymosi patirtį turinti klausytoja (aš) užverčia akis ir atsidūsta „nesuprantu...“. Nepaisant išties įspūdingos svečio biografijos ir didelio pasitikėjimo Mockūno pasirinkimais, aš iš tiesų nesuprantu nė vieno meninio veiksmo, kuris nusitaiko į žmogaus kūniškų juslių atsparumą. Kas vyksta prie DJ stotelės ir koks turėtų būti iš jos sklindančių triukšmų poveikis, man nėra laiko suvokti, mat ausis raukosi iš nepatogumo ne dėl turinio, o dėl garsumo lygio, akys klaidžioja po susikaupusius publikos veidus, bandydamos įminti, kaip eksperimentas veikia šią nedidelės imties „baltųjų pelių“ partiją, o „baltosios pelės“ (lyg iš „Kelionių autostopu po galaktiką vadovo“) savo ruožtu stebi eksperimentuojantį objektą, testuodamos jį.
Aplodismentai konstatuoja abipusio eksperimento sėkmę, Yoshihide paima į rankas gitarą, Arnas sėda tarp fortepijono ir būgnų, Liudas ima saksofoną, ir visata, ką tik apvirtusi aukštyn kojom, atsiverčia atgal – graži ir didinga. Dievaži, seniai teko girdėti tokią kokybišką laisvą improvizaciją (tiesą sakant, visai neseniai – žr. ankstesnę pastraipą): energijos potvyniai ir atoslūgiai, spalvinės mikstūros, instrumentų preparavimo ir netradicinių grojimo būdų kaleidoskopas, fenomenali vienas kito pajauta ir orientavimasis muzikiniame erdvėlaikyje bei nepaprastai intensyvus, detalus ir atkaklus, nesustabdomas, atsisakant pailsėti, plėtojimas.
Ko gero, tai buvo toli gražu ne paskutiniai „Improdimensijos“ sezono dygūs ir prabudinantys blyksniai. Intriga veda toliau...
