Atradimai ir sugrįžimai

Aptariant festivalį „Kaunas Jazz“ nėra labai teisinga koncentruotis tik į Nacionaliniame Kauno dramos teatre bei „Žalgirio“ arenoje vykusius koncertus, nes jie sudaro mažą dalelę muzikinio veiksmo ir šurmulio, kuris šiais metais prasidėjo Palangoje, Jurbarke ir Joniškyje Judytos Pisarczyk ir pianisto Paweło Kaczmarczyko trio bei Kotrynos Juodzevičiūtės grupės pasirodymais, o Kaune – Giedriaus Kuprevičiaus prakalbinto kariljono garsais, iš kurių išaugo kompozicija „In D (re)“, dedikuota Indrei Jučaitei-Sarneckienei. Indrės atminimo leitmotyvas persmelkė šių metų „Kaunas Jazz“, kurio rengėjai ir lankytojai atkakliai vykdė jos išreikštą valią nepaversti šventės, kurios puoselėjimui ji paskyrė daug jėgų ir įkvėpimo, mažiau džiaugsminga, nei ji visuomet buvo. Tad vietoj tylos minučių jos garbei griaudėjo aplodismentai, Kaunas pasipuošė įvairaus dydžio scenomis ir transliavo pavasarį, skatindamas pasivaikščioti.

Turbūt tas lėtas pėdinimas su porcija ledų Laisvės alėja ir spėliojimas, ar „gamutes“ iš klavišinio žarsto Artūras Anusauskas (taip, tikrai tai buvo jis), ir stebėjimasis, iš kur tokia didelė džiazo jaunimo trauka prie roko „koverių“, yra tikresnė „Kaunas Jazz“ patirtis, kurios kulminacija įvyksta lauko koncertuose Nepriklausomybės aikštėje. Smagi ir šokdinanti (bei nepamirštanti duoti peno klausai) programa netgi buvo suderinta su krepšinio rungtynėmis, transliuotomis čia pat iš ekranų greta scenos. Ir tai nėra sporto prioritetas muzikos sąskaita. Tai – žinia, kad festivalis gyvuoja kauniečiams ir dėl jų, kartu palaiko savo komandą ir gali improvizuoti kiekvienam patogiausiu ritmu. 

Tai įvertino ir viena festivalio didžiųjų žvaigždžių – Billy Cobhamas, prisipažinęs esąs didis abiejų Sabonių gerbėjas ir sutikęs atlikti „pilno metro“ koncertą be planuotos pertraukos, kad publika spėtų pamatyti rungtynes. Deja, dėl šio sandorio likome be biso, nors po tokio dosnaus koncerto nevalia skųstis. Kas tikėjosi stipraus, kokybiško šiuolaikinio fusion su galingais būgnų soliniais proveržiais – tų lūkesčiai išsipildė: nors Cobhamo karjeroje būta ir įspūdingesnių solo, jo gebėjimas prakalbinti didžiulį, masyvų būgnų komplektą tūkstančiais balsų ir atvesti per ritminį ritualą į katarsį yra vienetinis. Bet „Billy Cobham EU Band“ muzika nebuvo sutelkta apie būgnus. Jie kaip traukos centras ir vidinis branduolys leido muzikai gyvuoti kitų asmenybių rankose.

Tikra „šou vagile“ tapo  Camélia Ben Naceur – prancūzų pianistė, kiekvieną improvizaciją pavertusi kruopščiai išvaidinta keistesnių sąskambių ar kuo vaizdingesnių intonacijų atradimo miniatiūra. Stebint jos elegantišką ir smagų žaidimą ištirpo klausimai, ar tikslinga naudoti šitiek marimbos tembro ir kaip tokie inkliuzai dera bendroje kompozicijos formoje. Viskas dera. Stephenas Hamiltonas prie kito klavišinių komplekto kitoje scenos pusėje, priešingai, skleidė garsus „pokerio veidu“, bet replikavimai į kolegų frazes, gražių, alteracijų prisodrintų akordų traukimai „ant stalo“, dailūs atėjimai į solinių monologų kulminacijas ir gyva sąveika su partneriais maksimaliai įtikino. Gitaristui Emilio Garcíai priklausė solinių pozicijų dominanto, virtuoziškumo ir energijos skleidėjo vaidmuo, o boso gitaristas Victoras Cisternas priminė, iš kur dygsta groove’as ir vertė kilstelėti antakius savųjų solinių pasisakymų metu. Dosnus solavimas, darnios skirtingų charakterių kompozicijos, sklandžiai išdėstyta programa garantavo visiškai patenkinantį koncertą. Gal net per daug, nes jame, neskaitant žavingo madame Ben Naceur kibirkščiavimo, nebuvo dingsties nuostabai: nuspėjamai aukšta kokybė ir pozityvus pasimėgavimas.

Nuostaba netikėtai užklupo kitą vakarą – per Egidijaus Buožio koncertą. Apskritai šis pianistas savo sceniniame kelyje elgiasi labai netipiškai ir ne pirmą kartą daro kažką kita, negu iš jo būtų tikimasi, negu įprasta Lietuvos džiaze. Pirmasis toks jo „išsišokimas“ (gerąja žodžio prasme) buvo skandinaviškas, šiauriai skaidrus projektas „Pictures“, po to jis pristatė „Labyrinth“ – smooth džiazo stilistikos albumą, įrašęs jį su Alu di Meola, ir štai į „Kaunas Jazz“ sceną įžengė su didžiule grupe: „Capella A“ vokalistais, Vytautu Labučiu, Adomu Bitinu, Artūru Chalikovu, Artūru Duckiu, Dariumi Rudžiu ir perkusininku Xavieru Desandru Navarre’u, dalyvavusiu ir įrašant minėtą albumą.

Kai kurios jau žinomos Buožio kompozicijos („Drops“, „Gidas’ Waltz“) įsidainino, kai kurie nauji kūriniai suskambo scenoje, ir tai buvo nenusakomai lengvas koncertas, kuriame dailios melodijos skleidėsi spalvingai orkestruotos, svinguodamos naivia ir miela lietuviškąja svingo atmaina, detaliai ir meistriškai aranžuotos, išsiuvinėtos solinių improvizacijų ažūrais ir persmelktos sentimentų. Sceną ir salę užtvindė reta šiluma, vyko tikra apsikeitimo šventė, kurioje kiekvienas solo pasitinkamas kaip tritaškis į priešininkų lanką, o kiekviena lyrinė akimirka ištraukia atodūsį iš besišypsančių lūpų. Galbūt ši programa galėtų sėkmingai sužavėti tarptautinę publiką, bet šį kartą čionai tapo labai svarbi jauki namų nuotaika, proga didžiuotis ir grožėtis nacionaliniu džiazu didžiojoje festivalio scenoje.

Antras vakaro koncertas, kurio dievaitė buvo britų vokalistė Zara McFarlane, suteikė santūresnių emocijų, nors atlikėjų meistriškumo lygis – tiek pačios McFarlane, tiek ją lydėjusių muzikantų Renato Pario, Jihado Darwisho ir Jake’o Longo – labai aukštas. McFarlane nesiekia priblokšti savo dideliu balsu ir nieko neturi įrodinėti. Jo galia prasiveržė ten, kur privalėjo prasiveržti. Solistė jį paleidžia sklandyti erdvėje lyg dresuotą slibiną, kuris baladėse keri švelnumu, išjaučia kiekvieną niuansą ir kuria jautrias, trapias istorijas, prisipildo tamsių atspalvių žemame registre, glosto ausis ir pasakoja.

McFarlane festivaliui „Kaunas Jazz“ suteikė du labai neįprastus ir vertingus dalykus: pirmiausia premjerą – ruošdamasi Saros Vaughan 100-mečiui, ji jau pradeda pristatyti koncertuose jos repertuaro dainų programą, ir pirmą kartą tai padarė Kaune, suteikdama progą pirmiesiems išgirsti būsimo albumo medžiagą. Antra, dviejuose koncertuose Kaune ir Vilniuje ji pristatė dvi visiškai skirtingas programas, tad sostinėje nuskambėjo originalių dainų puokštė iš visų keturių McFarlane išleistų albumų. Ir nors pastarosios neteko išgirsti, neturiu abejonių, kad ir ši programa buvo pateikta laikantis gero skonio, susitelkus į dainų žinutes ir siekiant tikro, gilaus patyrimo. Galbūt koncerto Kaune dramaturgija galėjo būti kiek dinamiškesnė, įtraukta daugiau kontrasto ir geresnio balanso tarp žinomų ir rečiau skambančių Vaughan dainų (įterpti tarp jų keletą savo kūrinių – sėkmingas sprendimas), bet tai buvo pirmasis šios programos pristatymas, tad ji, suprantama, keisis ir bus brandinama.

Kaip subręsta ta pati programa, girdėjome per Kurto Ellingo „SuperBlue“ pasirodymą. Kai Kurtas „Kaunas Jazz“ kvietimu liepos mėnesį koncertavo Trakų pilies kieme, kai kurie kūriniai buvo tie patys, kai kuriuos „Žalgirio“ arenoje jis pakeitė kitais – naujais arba anksčiau dainuotais. Bet Trakuose girdėjome daug sveiko šėliojimo scenoje, gyvo apsikeitimo idėjomis ir kartais tam tikro netolygumo, o arenoje su Kauno simfoniniu orkestru „SuperBlue“ skleidėsi vienu įkvėpimu. Visos programos dramaturgija ir kiekvienos dainos mikrodrama, pasakojimas buvo apgalvoti, harmoningai išdėstyti laike ir kartu kiekviena šito grakštaus architektūrinio sumanymo detalė pilna spontaniškos gyvybės, „čia ir dabar“ virpulio bei negirdėtų tiesų atsivėrimo.

Kauno simfoninis orkestras, kuriam po susitikimo su Gregory Porteriu rašydama recenziją atidžiai rinkau pateisinimo žodžius, šį kartą, vedamas Karolio Variakojo, gali išklausyti dosnias pelnytas liaupses. Įgarsinimo iššūkis tokio pobūdžio koncertuose išlieka kol kas techniškai neįveikiamas (orkestrui tebereikia geresnių sąlygų girdėti save), bet tai netapo kliūtimi labai aukštai koncerto kokybei, švariam skambesiui ir dermei tarp Charlie Hunterio, Kenny Bankso bei Marcuso Finnie ir didžiulės stygininkų, pūtikų ir mušamųjų grupės. Carloso Bley „Endless Lawns“ – stebėtojiška, tėkmės ir pokyčio išjautimo daina – aranžuotėje įgijo naujų galių, „SuperBlue“ įvadas iš karto įsiurbė į vaizduotės pasaulį, programos užbaigimas „Nature Boy“ ir tyras a cappella perlas bisui... Kiekvienas sprendimas, kiekvienas pasirinkimas buvo taiklus ir paveikus. Ellingo balsas – tobulas kaip visada ir kaip niekada. Ar tas stebuklingumas pasikartos – dar turėsime progų įsitikinti, mat sklando gandas, jog Ellingas gali netrukus sugrįžti į „Kaunas Jazz“.

Kai festivalio kulminacija tampa prieš keletą mėnesių jau kviesto atlikėjo sugrįžimas – lyg ir prašosi priekaištas dėl atradimų, atsivėrimų, pažinimų ir kažko naujo jaudinamo stokos. Bet „Kaunas Jazz“ niekada nesitaikė į naujų dviračių išradimą, jis visuomet mums siūlo geriausią gyvenime pasivažinėjimą.