Įtraukiantis savitumas

Balandžio 23 d. Briuselio menų centro „Bozar“ Henry Le Bœufo koncertų salėje įvyko festivalio „Les Nuits Botanique“ atidarymo koncertas.

Briuselio menų meka „Bozar“ – tai architekto Victoro Hortos Art Nouveau kūrybos šedevras. Mecenato Henry Le Bœufo koncertų salė pasižymi aukščiausios klasės garso akustika, ne veltui architektas Horta studijavo garso akustiką Paryžiuje. Kasmet „Bozar“ scenoje pasirodo pasaulinio lygio atlikėjai, sukviesdami klausytojus iš viso pasaulio. Koncertų pobūdis varijuoja nuo klasikos, džiazo, world ir etnomuzikos. Kasmet čia vyksta ir atlikėjų konkursai, kaip žymusis Karalienės Elžbietos, ar muzikos festivaliai, tarp kurių – „Les Nuits Botanique“. Šio festivalio atidarymo koncertas truko beveik tris valandas.

Pirmoje koncerto dalyje pasirodė belgų atlikėjai: smuikininkė ir kompozitorė Catherine Graindorge su svečiais – Simonu Huw Jonesu (vokalas), Pascaliu Humbertu (bosinė gitara ir kontrabosas) ir Simonu Ho (klavišiniai, sintezatorius).

Klausytojai, užpildę beveik visą pilnutėlę 2200 vietų salę, nuo pirmųjų garsų pasinėrė į meditatyvią, mistinę muzikinę kelionę. Pasirodymas, kurį surengė Catherine Graindorge, buvo įkvėptas amerikiečių poeto Alleno Ginsbergo 1955 m. parašytos poemos „Sapno įrašas“ („A Dream Record“). Tai istorija, kuri nutiko 1951-aisiais Meksikoje, kai nuo alkoholio ir narkotikų apsvaigęs Williamas Burroughsas netyčia nušovė savo žmoną, nes manėsi esąs legendinis Vilius Telis. „Sapno įraše“ Allenas kalbasi su žuvusia Joana Burroughs ir klausia: „Ką žino mirusieji?“, „Ar vis dar įmanoma mylėti jau mirusius pažįstamus?“

Simonas Ho sintezatoriumi kūrė mistišką nuotaiką, smuiku ir altu griežianti Graindorge, kartais įterpdama vokalą, improvizavo melodijas, su kuriomis tarsi kreipėsi į mirusiuosius, į tuos, kurie jai padarė vienokią ar kitokią įtaką gyvenime. Huw Jonesas ne tik jiems pritarė dainuodamas savo sodriai žemu balsu, bet ir skaitė pačią poemą, taip suteikdamas pasirodymui dramatiškumo. Muzikos skambesys atrodė lyg kinematografiška pomirtinė kelionė, kuri svajingais elektronikos garsais, vokalu ir styginiais mezgė ryšį tarp menininko, klausytojo ir tų, kurių jau nebėra tarp gyvųjų.

Antroje koncerto dalyje pasirodė belgų ir lietuvių grupė „Merope“: Indrė Jurgelevičiūtė (kanklės, vokalas), Bertas Coolsas (gitara, elektronika) ir Jeanas Christophe’as Bonnafous (bansuri). Kartu su Vilniaus miesto savivaldybės choru „Jauna muzika“, diriguojamu choro vadovo Vaclovo Augustino, „Merope“ pirmą kartą gyvai pristatė ketvirtąjį savo albumą „Salos“.

Pirma koncerto dalis buvo tarsi transcendentinės kelionės patyrimas, antra nuo pirmųjų garsų uždavė lėtos, ramios, ritualinės tėkmės nuotaiką. Grupės „Merope“ kuriamos kompozicijos yra unikalios, įtraukiančios lietuvių liaudies dainų melodijas, motyvus, persipinančios su Indijos bei Viduržemio jūros regiono muzikos koloritu. Tai tarsi trys pasauliai, jungiami į vienį. Ne vienus metus trunkanti bičiulystė su choru „Jauna muzika“ buvo įprasminta bendrame albume „Salos“, pristatytame per „Les Nuits Botanique“ atidarymą ir minint Vilniaus 700-ąsias metines.

Albumo „Salos“ muzika – tai išties spalvingas salynas, kuriame balsai susipina su elektroniniais (atmosferiniais) garsais. Lietuvių liaudies melodijas, Indrės atliekamas sodriu balsu, akomponuojant tradicinėmis kanklėmis, lydėjo choristų balsai ir elektronika. Subtilios aranžuotės priminė Arvo Pärto kūrybos estetiką, kuri tik paryškino baltišką „Salų“ muzikos prigimtį. Kiekviena koncerte atlikta kompozicija tarsi hipnotizavo klausytoją. Pavyzdžiui, „Ei Dvipa“ prasidėjo švelniais vakarietiško folkloro garsais ir nepastebimai transformavosi į rytietiškos muzikos motyvus, palydimus daugiasluoksnio choro aido. „Leliumoj“ balsų melodijų svajingumas atsikartojo instrumentuose. „Bitinėlyje“ buvo galima sekti ritminius motyvus, tai priartėjančius grojant instrumentams, tai nutolstančius skambant balsams... Gitaristo Coolso kuriama moderni elektronikos atmosfera gebėjo išlaikyti darnią garsinę vienovę su choristų balsais. Švelnūs indiškos bambukinės fleitos bansuri melodijų tonai, kuriais Bonnafous subtiliai papildė lietuvišką folklorą, savitai perteikė tarpkultūrinę vienybę, bendrą stilistiką. „Merope“ ir „Jaunos muzikos“ vakaras sužavėjo, tiesiog prikaustė užsienio klausytojų dėmesį. Pasirodymą užbaigė net du bisai.