„Camerata Salzburg“ švytėjimas

Balandžio 28 d. Nacionalinės filharmonijos salėje įvykęs Austrijos orkestro „Camerata Salzburg“ ir olandų smuikininkės Janine Jansen koncertas surengtas bendradarbiaujant su VšĮ „Vilniaus festivaliai“, remiant Lietuvos kultūros ministerijai. Programoje skambėjo pagrindinio orkestro propaguojamo autoriaus – Wolfgango Amadeus Mozarto – jaunystės periodo kūriniai. Pasirinktieji opusai tiko ir visuomenės edukacijai. Buvo atlikta aštuonmečio vunderkindo 1764 m. sukurta Pirmoji simfonija Es-dur (K 16), taip pat ankstyvoji, į bendrą sąrašą neįtraukta, retai girdima Simfonija G-dur „Senasis Lambachas“ (K 45a). Įdomus faktas, kad Pirmosios simfonijos rankraštis saugomas Jogailaičių bibliotekoje Krokuvoje. Smuikininkė Janine Jansen griežė Mozarto jaunystės metų Penktąjį koncertą smuikui A-dur (K 219), o kartu su orkestro koncertmeisteriu Gregory Ahssu – „Concertone“ dviem smuikams ir orkestrui C-dur (K 190).

Muzikoje dar nejaučiamas tas gilaus, „susidvejinusio“ Mozarto portretas, dar nėra dramatinės, tragiškos natos. Jis dar vaikiškai džiaugiasi aplankytu Versaliu, ištaigingu priėmimu, muzikavimu karaliams, svetingu Londonu, žavisi savo „karaliene sesule“. Jaunasis Mozartas kažkokiu ypatingu būdu gebėjo kaupti muzikinius įspūdžius. Visa, kas patirta, nugulė pasąmonėje, kuri tą nuoširdų gebėjimą vėliau matyti kažką jauno priimdavo labai kūrybingai. Tai girdėti ir skambėjusioje muzikoje. Matyt, tai – Bacho generacijos palikimo ar Manheimo mokyklos stilistikos aidas.

Didysis Konfucijus apibrėžė tris žmogui svarbiausius etikos principus: ugdyti kilnų ir pagarbų  požiūrį į protėvių palikimą, rūpestį dorais santykiais su greta esančiais gyvaisiais ir pažinti muziką, kuri ugdo vidinę dvasios harmoniją. Prabėgę amžiai darė įtaką muzikos skambesiui – keitėsi instrumentai, pats žmogus, laiko ir erdvės pajautimas. Tačiau per amžius ir iki šiol Mozarto muzika geba sustyguoti klausančiųjų sielas. Tai pajuto ir publika, plojimais netrikdžiusi kūrinių visumos ir itin entuziastingai dėkojusi atlikėjams.  

Gausiai susirinkę klausytojai jautė iš XVIII a. mus pasiekusį muzikos alsavimą šios dienos kontekste. Neištąsyti tempai, logiška minties dinamika, aiški kūrinių forma. Labai tikslios artikuliacijos ne tik daininguose epizoduose, bet ir traktuojant iškalbingas raiškių bosų linijas. Žavėjo atlikėjų dėmesys kontrastams, dinaminei sandarai. Skambėjo puikūs styginių ir pučiamųjų deriniai. Raiškiai grojo obojus. Jis ir varinių pučiamųjų solo netapo svetimkūniais netgi subtiliausiuose piano epizoduose. Jų derėjimas unisonuose kūrė įsiliejančius, raiškius, naujus tembrus. Tokį subtilumą mūsų orkestruose dar reta girdėti.  

Styginiai rado įdomių sprendimų virtuozinius epizodus ne demonstruoti kaip techninius grojančiųjų įgūdžius, bet plačiomis kvėpuojančiomis frazėmis įprasminti tarsi pralekiančio vėjo šuorus: lengvai, žaismingai, be eksponuojamų pastangų. Tokie dinaminiai hedonistiniai pasimėgavimai, ko gero, būtų patikę ir autoriui (tik jau vėlesniais dešimtmečiais orkestrai pradėjo groti su kur kas ryškesne dinamika).

Jaunatviška Mozarto muzika smuiko koncertuose atsiskleidė subtilia melodikos traktuote. Tačiau į šviesų, aktyvų orkestro skambesį, puikų solistės ir orkestro muzikavimą drauge įsiliejo ir kartais nepageidautinu kontrastu suskambęs fortissimo akordų griausmas. Kai kur, styginiams pabrėžtinai grojant tenuto, tai skambėjo grubokai. Bet juk Haydnas, Mozartas savo partitūrose forte dažniausiai žymėjo net ne garso koncentratą, bet tutti – grojimą kartu, tarsi architektūrines kolonas, įrėminančias solinius epizodus. Prieš tokį fortissimo (labai garsiai) traktavimą yra pasisakę visi didieji dirigentai. Iš kur tai? Žvilgtelėjusi į koncertmeisterio biografiją tikriausiai radau šio interpretacijos bruožo priežastį: gal prasiskverbė rusiškos mokyklos įtvirtinta interpretacijos tradicija? Mozarto interpretacijomis Vakarų Europos šalyse pripažintas Saulius Sondeckis taip pat ne kartą yra sakęs: reikia ieškoti garso, atliepiančio inteligenciją.    

Puiki, savita, jautri garsui, frazei, sentimentaliai lyrikai pasirodė smuikininkė Janine Jansen, griežianti unikaliu Antonio Stradivari 1715 m. smuiku. Tarp jos apdovanojimų – Herberto von Karajano prizas (2020) bei Olandijos valstybinė Johanneso Vermeero kultūros premija (2018). Smuikininkė daug koncertuoja, nuolat daro naujų kūrinių įrašus „Decca Classics“ studijoje. Ji – Fribūro aukštosios muzikos mokyklos profesorė, Utrechto kamerinės muzikos festivalio meno vadovė.

Prie subtiliai, plastiškai griežiančios Jansen kaip patikimas partneris derėjo aksominio tembro, sodriu raiškos garsu griežęs orkestro koncertmeisteris Gregory Ahssas. Pats smuikuodamas jis vadovauja ir orkestrui. Žaviausias koncerto įspūdis – girdėti ne tik puikiai „sustyguotus“ visus muzikantus, parengusius jiems gerai žinomos muzikos programą, bet ir įkvėptai muzikuojančius menininkus. 1952 m. Bernhardo Paumgartnerio drauge su Sándoru Véghu įkurto orkestro misija –visame pasaulyje skleisti Mozarto muziką. Puikų koncertą atlikėjai šį kartą paskyrė Vilniaus 700-ajam gimtadieniui.