7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Žiūrint į žvaigždes

Koncertai rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus atminimui

Daiva Tamošaitytė
Nr. 17 (1466), 2023-04-28
Muzika
Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ Pravieniškių pataisos namuose. Dmitrijus Kanovičius, Jonathanas Crow, Lukas Geniušas, Glebas Pyšniakas. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas
Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ Pravieniškių pataisos namuose. Dmitrijus Kanovičius, Jonathanas Crow, Lukas Geniušas, Glebas Pyšniakas. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas

Balandžio 15 ir 22 d. „Organum“ koncertų salėje vyko koncertai litvakų literatūros klasiko Grigorijaus Kanovičiaus (1929 06 18 Jonavoje – 2023 01 20 Tel Avive) atminimui, surengti rašytojo sūnaus Dmitrijaus Kanovičiaus iniciatyva. Tačiau šie koncertai išskirtiniai nelaukta prasme: jie susieja Dmitrijaus idėją su menininkais, suprantančiais jo puoselėjamos visuomeninės misijos svarbą. O ši misija nepaprasta – suteikti vilties įkalinimo įstaigose esantiems žmonėms, senjorams, pabėgėliams, taip pat karo aukoms Ukrainoje, rengiant pažeidžiamiems visuomenės sluoksniams klasikinės muzikos koncertus. Idėja kilo iš G. Kanovičiaus apysakos „Aš žiūriu į žvaigždes“, kurioje pasakojama apie našlaitį žydų berniuką. Labdaros fondas „Looking at the Stars“ („Žiūrint į žvaigždes“) D. Kanovičiaus rūpesčiu įkurtas Toronte 2016 m., Lietuvoje – 2022-aisiais, ir nuo to laiko sėkmingai plėtoja veiklą. Jau įvyko arti 80 koncertų, tarp kurių 28 Lietuvoje.

 

Projekte „Žiūrint į žvaigždes“ dalyvauja atminimo renginių atlikėjai ir pats salono „Organum“ vadovas Dainius Sverdiolas, pristatantis į kalėjimus muzikos instrumentus. Įžanginiame žodyje jis sakė: „Lietuvoje projektas vykdomas ketverius metus, o ši programa skambėjo kalėjimuose. Kaliniai labai gerai, įdėmiai klausosi klasikinės muzikos. Mane stebina tai, kad Dmitrijus sugeba koncertams pasikviesti tik išimtinai aukščiausio lygio atlikėjus.“

 

Pirmame koncerte pianisto Luko Geniušo ir kanadiečių smuikininko Jonathano Crow duetas atliko malonią, jausmus žadinančią rinktinių melodijų programą. Pradžioje skambėjo giedra, mocartiškai lengva Ludwigo van Beethoveno Sonata Nr. 8 G-dur, op. 30, smuikui ir fortepijonui. Rami pirmoji, gracinga antroji ir žaižaruojanti trečioji dalis, kurios klausantis žavėjo ritminis nervas ir virtuoziška melizmatinė technika, pademonstravo idealų ansamblį. Žaisminga nuotaika persikėlė į Fritzo Kreislerio „Meilės kančias“ ir „Gražųjį rozmariną“ – romantiškas pjeses, atliktas jautriai, gracingai ir ypač meistriškai naudojant agogiką. Plačiai žinomos pjesės nuteikė nostalgiškai ir perkėlė mintis į svajų sferą.

 

Toliau Lukas solo atliko Franzo Schuberto Ekspromtą Ges-dur Nr. 3, op. 90. Švelniu prisilietimu, minkštu aksominiu balsu prabilę fortepijono klavišai palietė jautriausias širdies stygas lyg vidinė rauda, muzikine kalba reiškianti mintis, kurios nutilus garsams ilgam lieka emocinėje atmintyje. Beje, nėra paprasta groti tokią populiarią muziką (kuri šįsyk parinkta taip, kad būtų lengviau suvokiama įkalinimo vietų publikai) ir išvengti ne tik stereotipų, bet tiesiog plaukimo „iš eilės“. Tai, ką pastaruoju metu su tekstu daro Lukas, yra ypatingas gebėjimas prikaustyti dėmesį prie taip vedamos garsinės linijos, kad ji priartėja prie žmogaus iškalbos parametrų ir todėl vienareikšmiškai sukelia rezonansą. Ši neapčiuopiama leksika apeliuoja į gilesnes sąmonės ir jausmų plotmes tuo, kad atrodo skirta individualiai klausančiojo ausiai, – reiškinys, žinomas kaip pagrindinis graikų ethos principas. Sąmoningai ar ne, atrastas raktas į paveikumą senas kaip pasaulis, bet visada atrakina ir miniatiūros, ir stambios formos kūrinio mintį. 

Toliau skambėjo sodraus solisto tono ir lengvo akompanimento kontrastu formuojama Schuberto „Ave Maria“ tema ir Antoníno Dvořáko „Humoreska“. Kanadietis solistas, Toronto simfoninio orkestro koncertmeisteris ir „Toronto Summer Music Festival“ meno vadovas Crow yra labai profesionalus atlikėjas, jo instrumento įvalda pasižymi skambiu tonu, švarumu ir tikslumu.

 

Lazdijuose gimusio Josepho Achrono „Hebrajų melodiją“, op. 33, Geniušas apibūdino kaip „rezonuojančią su Kanovičiaus kūryba“. Liūdna, svajinga melodija nuskambėjo labai emocionaliai, o įkandin buvo atliktos George’o Gershwino pjesės iš operos „Porgis ir Besė“ (Jashos Heifetzo redakcija), kurios, panašiai kaip Astoro Piazzollos kūryba, tinka bet kokia proga ir yra nepamainomos norint įnešti šviesių tonų į sudėtingą laikmetį ar praskaidrinti egzistencialistines nuotaikas klausytojams, taip pat ir patiems sudėtingą repertuarą nuolat atliekantiems solistams. Koncerto pabaigoje skambėjo Claude’o Debussy „Gražus vakaras“. Programa buvo įrašyta „LRT Plius“ televizijos.

 

Balandžio 22 d. Dalia Dėdinskaitė (smuikas), Glebas Pyšniakas (violončelė) ir Walteris Delahuntas (fortepijonas, Kanada) atliko Roberto Schumanno „Fantastines pjeses“, op. 73, violončelei ir fortepijonui, Achrono „Hebrajų melodiją“ smuikui ir fortepijonui bei Dvořáko Fortepijoninį trio Nr. 4 e-moll („Dumky“). Pianistas Delahuntas koncertavo Europoje, Rytų šalyse, Šiaurės Amerikoje, grojo su tokiais iškiliais muzikantais, kaip Zara Nelsova, Gidonas Kremeris, Martha Argerich. 1984–1997 m. jis buvo Vienos muzikos ir scenos menų universiteto profesorius. Šiuo metu Kanadoje ir Vokietijoje gyvenančio pianisto muzikavimas pasižymi unikalia garso kokybe. Raiškiai kūrinius atliekantiems solistams jis akompanavo jautriai, lengvai ir įkvėptai.

 

Balandžio 21-ąją ši programa skambėjo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Pasak Kanovičiaus, publika atidžiai klausėsi koncerto, rodė tiesiog išskirtinį dėmesį. Kai kurie kaliniai jau laukia atvykstant pažįstamų atlikėjų. Matant jų nušvitusius veidus tikrai buvo galima įsitikinti, kad projektas duoda gražių vaisių. Kaune įvyko ir nebūtas precedentas. Kaliniai, mokantys pūsti klarnetą, anksčiau buvo išreiškę norą gauti instrumentą, tačiau to neįvyko. Jie nepatikėjo savo akimis, kai tą dieną Kanovičius jiems padovanojo visiškai naują klarnetą...

 

Ta proga kalbiname fondo iniciatorių ir vadovą Dmitrijų Kanovičių.

 

Ar šie koncertai, skirti jūsų tėvo atminimui, bus vieninteliai Lietuvoje, ar planuojate jų daugiau?

Planuoju kitokio tipo renginius konkrečiai Jonavoje, jau yra ir dalyviai. Renginiai bus skirti ir tėvelio 95-ųjų gimimo metinių progai, ir Jonavos žydų bendruomenei, kurios nebėra, bet jos gyvenimas įkvėpė jo kūrybą. Nenoriu išduoti paslapčių, tačiau renginiai bus neįprasti, tokių dar nėra buvę.

 

Visi jūsų sumanymai turi nebūtą aspektą. Ir šitie renginiai man buvo naujiena. Kas konkrečiai jus įkvėpė įkurti fondą „Žiūrint į žvaigždes“?

Pirmiausia noras plaukti prieš srovę. Kai nustojau aktyviai dirbti ir atsirado daugiau laiko sau, pamaniau, kad reikėtų užsiimti tuo, kuo niekas neužsiima. Taip ir gimė ši iniciatyva. Iš pradžių tai buvo egzotiškas nuotykis, pamažu jis peraugo į programą, kuria sąmoningai bandome atkurti prarastą žmogiškąjį orumą. Tikslas ir yra įkvėpti viltį žmonėms, kurie ją yra praradę, kurie kaip ir kiekvienas žmogus nusipelno bent jau galimybės atsikelti iš ten, kur nukrito. Pabėgėliai atsidūrė savo dugne, kaliniai – savo. Bet eini būtent ten, kur niekas neina. Kalėjimai, žinoma, ypatinga kategorija. Jūs pati buvote ir matėte, kad galėjai girdėti dulkę krintant, kai jie klausėsi klasikinės muzikos. Ir kai matai, kad auditorijai įžiebi viltį, tai įprasmina veiklą. Tai man patinka.

 

Auditorijos, suprantama, skirtingos. Koncertus rengėte ir ligoninėse?

Kanadoje veiklą pradėjome nuo ligoninių, bet supratau, kad jų „teritorija“ yra ne tik užkariauta, bet ir visiškai prižiūrima, mano pasirodymai nieko ypatingo joms neduoda. O aš nenoriu būti vienas iš daugelio.

 

Kaliniai turbūt ypatingiausia publika, kuri labiausiai jūsų laukia?

Taip. Beviltiški kaliniai atsisijoja, bet susiformuoja grupė, kuri ateina nuolat, kuri laukia. Jiems mūsų atvykimas yra langelis į kitokį gyvenimą, jie pailsi. Nekalbu apie tuos, kurie gal nenusipelno būti žemėje ir yra verti mirties bausmės, bet jei jie yra, reikia kažką daryti, mėginant eliminuoti jų aršumą. Esu skeptikas, netikiu, kad muzika gali pakeisti žmogų iš esmės, bet yra žmonių, kuriuos ji veikia. Tas jaunimas, kurį matėte vakar, reaguoja į tai, kad kažkas jiems ištiesia ranką. Dovanoji jiems meilę be gražbyliavimo.

 

Mačiau jūsų labai nuoširdų paprastą kontaktą, kai įžanginiu žodžiu šiltai pasakojote apie savo veiklą, bet suprantu, kad tai nelengva.

Man tai nesudaro jokių problemų, nors yra tokių, kurie visiškai nepriima programos. Salėje iš 200 gali likti 150 ar ir dar mažiau, bet išeina tyliai, durimis netranko. O štai Kauno izoliatoriuje, kaip matėte, išėjo tik vienas žmogus.

 

Turbūt ties tuo nesustosite, kursite naujus projektus?

Tikiuosi užlipti ant Krymo tilto nuolaužų su orkestru, solistais ir pianistais, kad atšvęstume karo pergalę, o tik po to tą tiltą susprogdintų. Dirbu ta linkme, tikiuosi, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis perskaitys mano laišką, kuris jam įteiktas, ir kad jis, kaip žmogus, turintis humoro jausmą ir mylintis Ukrainą, išgirs mano pasiūlyme tam tikrą komišką elementą, panorės juo jei ne užbaigti karą, tai bent nužymėti gaires. Labai tikiuosi, kad jis mane išgirs.

 

Tarkite porą žodžių apie ukrainiečių pabėgėlius. Kaip jūs matote tuos žmones, kurie atėjo jūsų pasiklausyti?

Čia, Lietuvoje, atėjo nedaug, apie penkiasdešimt, nes buvo nevykęs laikas, bet tas nedaugelis buvo labai užsidegę, ir laiko jie veltui negaišta. Juk mūsų projektai turi reikšmės pačiai Ukrainai, žmonėms, kurie yra ten. Pernai Irpinėje ir Iziume jie įkvėpė milijonus ukrainiečių, jų spauda ir televizija mums skyrė daug dėmesio. Atsiliepimai tokie, kad mes padėjome jiems dar labiau sustiprinti tikėjimą pergale, pakėlėme dvasią, ir tai svarbiausia. Juo labiau kad niekas iš žinomų užsienio atlikėjų, kiek man žinoma, nėra šito daręs. Tituluoti muzikantai išsislapstę, jie atsisako ten vykti. Kreipiausi ne į vieną ir ne į dvi žvaigždes. Sutiko vienintelis pianistas Darius Mažintas. Koncertų tikslas buvo pagerbti žuvusius ir įkvėpti gyvuosius.

 

Kaip patys jautėtės? Juk sunku buvo matyti šį suniokojimą – griuvėsius, visko netekusius gyventojus. Kas labiausiai įstrigo?

Džiaugsmas. Džiaugsmas, kad mes tai darome. Tai buvo triumfas. Juk žiūri plačiau, kaip gyvenime šie įvykiai atsispindi, kaip tu transformuojiesi su jais ir ką jie iš tikrųjų reiškia. Neslėpsiu, buvau labai laimingas, kad sugebėjome tai padaryti. Apėmė pasididžiavimas komanda, ypač Iziume, ten groti buvo labai sudėtinga: gruodžio mėnuo, dulksna ir drėgmė. Praradome sulytą fortepijoną. Aišku, tai niekis, palyginti su šalies praradimais, bet prideda savotiško kolorito. Tą fortepijoną gabenome iš Kijevo šimtus kilometrų. Esu labai dėkingas Kijevo instrumentų salonų savininkui Andrejui Ginsarui už pagalbą.

 

Jūsų tėvas buvo prozininkas, dramaturgas, vertėjas, scenaristas, režisierius, parašė daugiau nei dešimt romanų ir sagą apie Rytų Europos žydų istorijos vingius. Buvo Lietuvos nepriklausomybės idėjos skleidėjas, apdovanotas iškiliomis Lietuvos ir Izraelio premijomis. Ir štai jo nebėra...

Kiekvienam palinkėčiau gyventi ir mirti taip, kaip jis. Pakalbėjom telefonu ir po dviejų valandų jis išėjo. Tai buvo netikėta. Man mano tėvas buvo teisuolis. Ne idealus žmogus, bet turintis vertybių kodeksą. Bandau būti į jį panašus.

 

Ką norėtumėte pasakyti pabaigai, prieš išvykdamas iš Lietuvos?

Pirmiausia norėčiau padėkoti visiems, kurie Lietuvoje mums padėjo: Kalėjimų departamentui, Teisingumo ministerijai, fortepijonų salonui „Organum“, nebijančiam atvežti instrumentus net tada, kai šie neįtelpa. Kalėjimų departamentas ateina į pagalbą ir nupjauna grotas arba platina duris, o paskui jas reikia aptinkuoti. Pareigūnai taip pat rūpinasi nuteistųjų gerove. Noriu padėkoti visiems, kurie ateina į koncertus, nes mano atrodo, kad jie neateina šiaip sau. Klasikinę muziką supranta ne bet kas.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

P. S. Kaune, vartydama Walteriui Delahuntui natas, akies krašteliu stebėjau kalinius. Kalbėjausi su mandagiomis ir paslaugiomis pareigūnėmis. Su jaunuoliais, kuriems Dmitrijus suteikė naujo gyvenimo viltį. Tačiau žinau, kad ši misija sunki. Ir prisiminiau, kaip pati iškart po nepriklausomybės paskelbimo dalyvavau „Sutartinės“ koncerte tuometiniame Lukiškių kalėjime. Įstrigo grotomis atitverta didelė sunkių kalinių pilna auditorija, o kairėje – pianinas, kuriuo akompanavau solistams. Kaip jaudinosi mano tėvas Pranas Tamošaitis, ansamblio meno vadovas, ir visi atlikėjai! Ir kokia įelektrinta, karščio pritvinkusi buvo atmosfera...Todėl fondo „Žiūrint į žvaigždes“ įkūrėjui, jo pagalbininkams ir visiems muzikantams, nebijantiems iššūkių, jaučiu didelę pagarbą. Ne bet kas supranta klasikinę muziką, bet ir ne kiekvienas – giliai humanistinę tokios veiklos reikšmę. 

Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ Pravieniškių pataisos namuose. Dmitrijus Kanovičius, Jonathanas Crow, Lukas Geniušas, Glebas Pyšniakas. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas
Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ Pravieniškių pataisos namuose. Dmitrijus Kanovičius, Jonathanas Crow, Lukas Geniušas, Glebas Pyšniakas. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas
Projekto „Žiūrint į žvaigždes“ atlikėjai ir rengėjai Pravieniškių pataisos namuose. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas
Projekto „Žiūrint į žvaigždes“ atlikėjai ir rengėjai Pravieniškių pataisos namuose. A. Baltėno nuotr. / Kalėjimų departamento archyvas
Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ „Organum“ salėje. Lukas Geniušas, Jonathanas Crow. D. Tamošaitytės nuotr.
Projektas „Žiūrint į žvaigždes“ „Organum“ salėje. Lukas Geniušas, Jonathanas Crow. D. Tamošaitytės nuotr.