Akordeono ambasadorius

Raimondas Sviackevičius – tikras spiritus movens, kasdienybėje mainantis muziko, pedagogo, festivalių ir konkursų meno vadovo bei įkūrėjo veiklas. Savo beribėmis galimybėmis jį būtų galima prilyginti nebent pačiam akordeonui – instrumentui, kuriam Raimondas ir skiria savo profesinį gyvenimą.

 

Nuo 2000 m. koordinatorius, o nuo 2008 m. – tarptautinių akordeono festivalių Vilniuje ir Palangoje meno vadovas, Tarptautinio akordeonistų konkurso Vilniuje meno vadovas. Nuo 2010 m. – Lietuvos akordeonistų asociacijos (LAA) prezidentas. Nuo 2014 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) savarankiškos Akordeono katedros iniciatorius ir vadovas. Estafetę perėmęs iš tėvo prof. Ričardo Sviackevičiaus, Raimondas yra vienas tų, be kurių akordeoną lietuviškame kontekste pažintume visai kitaip, o svečiai iš užsienio galbūt nevadintų Lietuvos akordeono šalimi. Tokiai instrumento transformacijai prireikė daug darbo, talento, užsispyrimo ir organizacinių įgūdžių. Dėl to šiandien Raimondą Sviackevičių pelnytai galime vadinti akordeono ambasadoriumi.

 

Kokia yra dabarties akordeono istorija ir kaip Lietuvoje atsirado šiuolaikinis akordeono repertuaras?

Pavyzdžiui, Danijoje pirmieji modernios muzikos kūriniai akordeonui atsirado dar 1950 metais. Tuo metu Lietuvoje niekas net neįsivaizdavo akordeono grojant jam skirtą modernų repertuarą. Dar kone tris dešimtmečius akordeonistai Lietuvoje grojo geriausiu atveju klasikinių kūrinių transkripcijas ar sovietinių respublikų liaudies dainų variacijas, vadinamąsias „abrabotkes“. Kita repertuaro dalis buvo pramoginė muzika. Akordeono specialybė Lietuvoje atsiranda jau 1959 m., tačiau reikalingų impulsų originaliam repertuarui kurti nebūta. Nors pirmieji lietuvių solistų bei ansamblių bandymai vyko su kompozitorių Jono Tamulionio, Valentino Bagdono, Vytauto Mikalausko, Vido Ločerio kūryba, jie rimčiau nebuvo palaikomi, vyravo konservatyvus požiūris, na ir instrumento potencialas jų kūriniuose tikrai nebuvo atskleistas. Pirmieji ryškesni lietuviško repertuaro pokyčiai įvyko tik po nepriklausomybės atkūrimo.

 

Studijuodamas Suomijoje bei Nyderlanduose buvau apstulbęs, kiek žymiausių kompozitorių kūrinių akordeonui yra Vakaruose. Grįžęs į Lietuvą kalbėjausi su beveik visais tuomet rašančiais kompozitoriais, lankiau visus šiuolaikinės muzikos festivalius, žinojau, jog tembriškai akordeonas tiktų daugelio kūrybiniam braižui. Į Lietuvos kompozitorių sąjungą ėjau su kūrinių sąrašais, įrašų pavyzdžiais. Rodžiau, kad daugybė pasaulinio garso autorių, tarp kurių – Luciano Berio, Mauricio Kagelis, Sofia Gubaidulina, Salvatore Sciarrino, Magnusas Lindbergas ir kiti – jau nuo 1970 m. yra rašę akordeonui. Buvo iš tiesų skaudu, kad turime tiek gerų kompozitorių, kurie nežino šio instrumento potencialo. Taip rodant iniciatyvą pamažu vyko pokyčiai.

 

2000 m. Nomedai Valančiūtei pavyko užsakyti pirmą didelės apimties kūrinį akordeonui solo –„Atsisveikinimas su ginklais“. 2003 m. Vokietijoje buvo išleista to paties pavadinimo CD plokštelė, kurioje, be Valančiūtės, skamba Felikso Bajoro bei Jono Tamulionio kūriniai. O didesnis lūžis įvyko 2004-aisiais „Gaidos“ festivalyje, kai visas koncertas buvo skirtas kamerinei muzikai su akordeonu. Pats inicijavau daugybės kompozitorių kūrinius akordeonui: tai Osvaldo Balakausko „Mozaika“, Ramūno Motiekaičio „Lento“, Vytauto Germanavičiaus „Akmenų siuita“, Lino Rimšos „Accor de Funk“. Vyko bendradarbiavimas, kūrinių versijos, įrašai su Anatolijumi Šenderovu, Šarūnu Naku, Gintaru Sodeika, Remigijumi Merkeliu, buvo kuriamos akordeono ir elektronikos kompozicijos su Mantautu Krukausku, Antanu Jasenka, Egidija Medekšaitė, užsakyta kūrinių akordeonų bei mišriems ansambliams.

 

Pagaliau Lietuvoje gimė ir pirmieji koncertai akordeonui su orkestru: Žibuoklės Martinaitytės koncertas akordeonui ir kameriniam orkestrui „Proveržis“ (2006), Felikso Bajoro „Promise“ su simfoniniu orkestru, atliktas festivalyje „Gaida“ 2007 m., Jurgio Juozapaičio „AKO-07“ (2007), Giedriaus Kuprevičiaus „Elegija Tėvynę palikusiems“ (2009), Arvydo Malcio Koncertas akordeonui ir kameriniam orkestrui (2010). Ir jauni kompozitoriai, nors vis dar atsargiai, jau kur kas drąsiau rašo akordeonui.

 

Apmaudu, kad Lietuvoje praktiškai neegzistuoja naujų kūrinių užsakymų mechanizmas, neturime fondo, į kurį galėtume kreiptis. Viskas apsiriboja kelių šiuolaikinės muzikos festivalių užsakymais, kurie yra tų renginių vadovų rankose. Labai tikiuosi, kad šis kultūros politikos aspektas keisis, juk matome kitų šalių modelius, iš kurių galime imti pavyzdį.

 

Koncertinio repertuaro situacija Lietuvoje pasikeitusi: atlikėjai gali nesigėdydami dalyvauti europinio lygmens renginiuose, studentai – varžytis prestižiniuose konkursuose aukščiausiu lygiu. Norėtųsi, kad šios iškovotos akordeono pozicijos rimtojoje scenoje ateityje dar labiau stiprėtų, kad akordeonas atrastų nuolatinę vietą visose Lietuvos koncertinėse institucijose, o pasenęs stereotipinis požiūris į „užstalės“ instrumentą pagaliau liktų praeityje.

 

Kokia yra Akordeono katedros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įkūrimo istorija?

Viskas prasidėjo 1959 m., kai akordeono specialybė atsirado tuometėje Valstybinėje konservatorijoje, Liaudies instrumentų katedros sudėtyje. Tokia katedros koncepcija sovietmečiu buvo pasiskolinta iš kitų sovietinių respublikų ar „nuleista“ iš Maskvos. Juk mygtukinis akordeonas – bajanas (ištobulinta armonika) – Rusijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje išties buvo liaudies instrumentas, atliekantis folkloro muziką derinant su balalaikom, domrom ar bandūrom. Taip susiformavo klaidinga konvencija ir Lietuvoje – derinys su lietuvių liaudies instrumentais.

 

Į mūsų šalį akordeonas atvyko iš Vakarų – iš vokiškos ir itališkos tradicijos. Jis buvo klavišinis, ne mygtukinis, juo atliekama populiarioji, o ne liaudies muzika. Pokario metais per radiją skambėjo akordeonu grojami fokstrotai, valsai, tango ir populiariausi šlageriai. Taigi, konservatorijoje akordeono įtraukimas į Liaudies instrumentų katedrą dešimtmečiais visus klaidino ir, mano manymu, stabdė tolesnę šio instrumento raidą. Gal tai buvo viena iš priežasčių, kodėl instrumento įvaizdis Lietuvoje keitėsi taip pavėluotai.

 

Kai prieš dvidešimt metų grįžęs po studijų aspirantūroje Hagoje pradėjau dėstyti akademijoje, visą laiką norėjau savarankiškos akordeono katedros. Po pokalbių su akademijos rektoriumi prof. Zbignevu Ibelhauptu ir visų pastangų buvo priimtas sprendimas, kurį, manau, lėmė dar ir aktyvi akordeono bendruomenės veikla. Daug metų LMTA organizavome tarptautinius renginius, į Lietuvą pritraukiančius profesionalių akordeonistų iš viso pasaulio. Prisidėjo ir mano dėstymo bei koncertinė veikla užsienyje. Visa tai, matyt, ir buvo argumentai, įrodantys, kad esame pakankamai savarankiški ir neturėtume slėptis po kitų instrumentų (mūsų atveju liaudies) pavadinimu. Taip 2014 m. LMTA Senato sprendimu buvo įkurta Akordeono katedra.

 

Sprendžiant iš studentų, užsienio svečių, kitų šalių akademijų kolegų atsiliepimų, per pastaruosius 20 metų, o ypač per devynerius metus nuo katedros įkūrimo, čia pulsuoja aktyvus koncertinis gyvenimas, vyksta pedagogų bei studentų mainai, eksperimentai, bendradarbiavimas su kompozitoriais, pasaulio elito meistriškumo pamokos ir pan.

 

Papasakokite apie Lietuvos akordeonistų asociaciją.

1986 m. mano tėvas Ričardas Sviackevičius su Eduardu Gabniu subūrė grupę iniciatyvių akordeonistų akordeono festivaliui Vilniuje organizuoti. Iš pradžių tai buvo draugija, vėliau ši organizacija tapo Lietuvos akordeonistų asociacija. Ji sėkmingai gyvuoja jau kone keturiasdešimt metų! Nuo 2010-ųjų esu šios seniausios ir aktyviausios Lietuvoje asociacijos prezidentas.

Jaunieji akordeonistai taip pat mato šios bendruomenės svarbą, susikūrė ir jaunimo sekcija, vykdanti edukacinius projektus. Tai svarbu, nes šio instrumento gyvavimas priklauso nuo žmonių, jų iniciatyvos: organizuojami renginiai atkreipia dėmesį į akordeoną, besidomintys muzika vaikai sužino apie jį, talentingi paaugliai, o vėliau studentai išauga į mokytojus bei dėstytojus, atlikėjai toliau skatina visuomenės susidomėjimą. Asociacija vienija visas šias išvardintas grupes.

 

Kokie yra svarbiausi akordeono renginiai, prie kurių prisidedate jūs ir jūsų vadovaujamos bendruomenės?

Manau, yra keli svarbiausi renginiai, organizuojami LAA, kurie labiausiai stiprina akordeono pozicijas Lietuvoje. Akordeono festivalis nuo pat pradžių buvo tarptautinis – vienuose pirmųjų renginių 1986 m. dalyvavo muzikai iš tuometės Rytų Vokietijos, Čekijos, Slovakijos, Lenkijos ir kitų šalių. 1990 m. Lietuvoje jau lankėsi atlikėjai iš Suomijos, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, vėliau JAV, Ispanijos, Serbijos, Kinijos, Vokietijos. Kai atkūrus nepriklausomybę atsidarė sienos, viskas dar labiau išsijudino. Pamenu, kai nuo pat pradžių festivaliui vadovavo mano tėvas, aš labai domėjausi organizaciniais klausimais – mudu diskutuodavome, siūliau kviesti įdomius, inovatyvius muzikus. Nuo 2008 m. pats tapau festivalio meno vadovu. Nebijodamas rizikuoti drastiškai pakeičiau renginį. Iš pradžių festivalis buvo organizuojamas kas dveji metai, o aš pradėjau jį rengti kiekvieną rudenį. Subalansavau programas taip, kad akordeonas būtų matomas iš daug skirtingų kampų – atsirado daugiau krypčių, eksperimentų, premjerų, užsakymų, performansų, flashmob’ų, seminarų, meistriškumo pamokų, parodų, instrumentų pristatymų.

 

Laikui bėgant Tarptautinis akordeono festivalis Vilniuje tapo prestižiniu akordeono renginiu Europos mastu. Džiaugiuosi, kad esame teigiamai vertinami Lietuvos kultūros tarybos bei Vilniaus miesto savivaldybės. Festivalyje svarbų vaidmenį vaidina jaunosios kartos atlikėjams skirtos platformos – tai ir edukacija, ir galimybė jaunam talentui prisistatyti tarptautinėje scenoje.

Kiekvieną vasarą organizuojame Tarptautinį akordeono festivalį-seminarą mokiniams ir jų pedagogams Palangoje. Pamokas čia veda visi LMTA Akordeono katedros pedagogai. Ta proga rengiame ir daug vaikų pasirodymų, koncertų, meistriškumo kursų bei seminarų. Vyksta koncertai Palangos miesto salėse, bažnyčioje.

 

Dar vienas svarbus mūsų organizuojamas renginys – Tarptautinis akordeono konkursas, iš regioninio virtęs tarptautiniu. Žinau, jog dalyviams svarbu, kad juos vertintų pripažinti atlikėjai, prestižinių aukštųjų mokyklų atstovai. Kvietėme profesorius iš įvairių akademijų, taip pat akordeono sostinių – Kopenhagos, Helsinkio. Praktiškai visų Europos, Azijos, Balkanų šalių pagrindiniai autoritetai yra dirbę mūsų konkurso žiuri. Tam, žinoma, pasitarnavo anksčiau užmegzti ryšiai. Dabar kolegos be jokių pataikavimų mūsų konkursą laiko vienu stipriausių ir objektyviausių Europoje.

 

Šių metų konkurso finalas buvo ypač stiprus: dešimt atlikėjų iš Italijos, Islandijos, Ukrainos, Rumunijos, Lenkijos, Vokietijos, Serbijos, tarp kurių ir trys LMTA Akordeono katedros studentai. Pirmą vietą laimėjo italas Luigi Gordano, antrą – islandas Flemmingas Valmundssonas, trečią – ukrainietis Romanas Puneiko. Smagu, kad mano studentai Edgaras Dičpinigaitis ir Edvinas Cilindzas buvo iškart po laimėtojų – tai įrodymas, kad akordeono lygis Lietuvoje jau pasiekė aukštumas. Kito konkurso Vilniuje atlikėjai laukia dvejus metus. Smagiausia, kad jie ne tik laukia, o jau rengia programas ir žino, kad bus toks pat objektyvus ir aukšto lygio profesionalus renginys.

 

O kokia jūsų – muzikų šeimos – istorija?

Akordeonistu tapau natūraliai. Būdamas penkerių pradėjau mokytis skambinti fortepijonu, nes sovietmečiu akordeonu mokyklose leisdavo groti tik nuo devynerių. Bet man viskas buvo suplanuota – kai tik sukako aštuoneri, perėjau prie akordeono.

 

Nuolat mačiau tėvo pavyzdį. Jis keliavo, koncertavo, nuolat parveždavo plokštelių, kasečių su naujais įrašais. Tėvas mokėjo veikti greitai, prisitaikyti prie pokyčių, pajausti situaciją. Kaip talentingas organizatorius būrė žmones. Būtent dėl to ir kūrėsi Akordeono asociacija ir visi renginiai. Kai man buvo vienuolika, jis pradėjo organizuoti festivalius. Į svečius nuolat vyko akordeonistai iš kitų šalių. Pamenu, kaip muzikantai mane kalbino, ant stalo pirštais rodė, kaip groti vieną ar kitą niuansą. Užaugau tokioje aplinkoje. Perimdamas atsakomybių naštą iš tėvo, įvertinau jo pasiekimus ir kartu aiškiai mačiau, ką būtų galima tobulinti. Stengiausi mokytis iš jo stiprybių, bet ir pripažinau, kad esu kitoks – analizuojantis, labiau apgalvojantis. Dėl to išsikėliau sau dar didesnius tikslus, siekiau europietiško lygmens kokybės.

 

Kokios, jūsų manymu, yra akordeonisto perspektyvos?

Gaila, kad nėra tradicijos akordeonistams dirbti orkestruose, kaip styginių ar pučiamųjų muzikantams, arba būti akompaniatoriais kaip pianistams. Akordeonisto kelyje viskas priklauso nuo jo iniciatyvos – reikia pačiam norėti, kurti, domėtis, judėti į priekį. Svarbu ir bendradarbiauti – būtent kamerinė muzika yra vienas pagrindinių kelių į koncertų sales. Pragyvenimo pagrindą, kaip ir daugumai menininkų, dažniausiai sudaro pedagoginis darbas. Manau, tai gera galimybė realizuoti save per sukauptas žinias, patirtį. Darbas su vaikais, aišku, ne kiekvienam, tačiau jeigu tinka, jis puikiai suderinamas su koncertiniu gyvenimu. O apmokėjimas, nors nėra stebuklingas, tikrai ne toks jau blogas. Kad ir kaip keista, kvalifikuoto mokytojo atlygis gerokai viršija akademijos profesoriaus. Koncertinis gyvenimas akordeonistui taip pat gali puikiai sektis, bet tai labai priklauso nuo jo paties kūrybiškumo, idėjų, fantazijos, nuolatinio meninio gyvenimo pulso pojūčio, noro, smalsumo, strateginio ateities planavimo, vizijų ir, žinoma, iniciatyvumo.

 

Kur stengiatės nukreipti jaunojo atlikėjo vertybinius siekius?

Jei kalbame apie pedagoginį darbą akademijoje, studentai yra kaip mano vaikai. Jiems stengiuosi maksimaliai atiduoti tai, ką turiu, siekiu kuo visapusiškiau juos užauginti, atverti kitokį, jų dar neatrastą pasaulį. Mano tikslas – išugdyti juos muzikais, ne tik akordeonistais, išmokyti muziką suvokti ir pajausti, o ne tiesiog pagroti. Kalbamės apie vertybes, menininko gyvenimo džiaugsmus ir pavojus.

 

Juos gali vilioti populiariosios muzikos repertuaras, kaip lengvesnis, greitesnis kelias. Žinoma, kad jis labiau klausomas plačiosios publikos. Tie, kurie moka save pristatyti ir surengti šou, tampa žvaigždėmis, pritraukia mases gerbėjų. Atėjus globaliai komercializacijai tokie atlikėjai labai tinka ne tik minėtoms masėms, bet ir sėkmingai bilietus parduoti norinčioms koncertinėms įstaigoms. Sakytume – o kas čia blogo? Lyg ir nieko. Tačiau akordeono situacija kur kas jautresnė nei kitų instrumentų. Per daugelį metų teisingu keliu vedus akordeono menininką, iškėlus akordeono įvaizdį iki rimtų didžiųjų scenų, per akimirksnį jis vėl grąžinamas prie tų pačių pramoginio instrumento pozicijų. Labai norėčiau, kad klausytojai susipažintų su visomis instrumento galimybėmis, ir tik aukščiausiu meniniu lygiu.

 

Turime pripažinti, kad komercija yra labiau vertinama negu meninė kokybė ar vertybinės kategorijos. Visa tai veikia ir jaunus menininkus. Tampa sunkiau įžvelgti savo perspektyvą, nepasimesti tarp begalinių pasirinkimo galimybių, atskirti tiesą nuo iliuzijos. Dėl to dabar dar svarbiau ieškoti balanso ir išsaugoti tikrąsias vertybes. Ta proga jaunimui palinkėsiu stengtis ne pataikauti publikai, o ją auklėti, keisti ir auginti.

 

Kiek svarbus akordeono meno veiklos tarptautiškumas?

Aktyvi akordeonistų veikla Lietuvoje nepraslysta pro užsieniečių akis. Pats esu reguliariai kviečiamas dėstyti praktiškai į visus pirmaujančius Europos universitetus, kuriuose dėstomas akordeonas, dalyvauti prestižinių konkursų vertinimo komisijose. Užsienio studentai noriai atvyksta į LMTA per mainų programas. Mūsų jaunimas laimi laurus rimtuose tarptautiniuose renginiuose.

 

Visai naujas pavyzdys. Tarptautinio festivalio Suomijoje organizatoriai kreipėsi į mane siūlydami parengti techniškai sudėtingo modernaus repertuaro programą tarptautiniam projektui Helsinkyje ir Kokoloje, į kurį buvo pakviesti Helsinkio, Kopenhagos (istoriškai stipriausių akordeono centrų) ir LMTA studentai. Jie kreipėsi žinodami mūsų potencialą, o po sėkmingo dalyvavimo organizatoriai pakomentavo matantys, kaip stipriai Lietuvoje pasikeitė ši sritis. Kolegų pareiškimas, jog privalome išlaikyti akordeono trikampį – Vilnius, Kopenhaga, Helsinkis – tolesniam bendradarbiavimui, man yra svariausias įrodymas, kad pakėlėme akordeono lygį iki kitų pasaulinių akordeono centrų kokybės. Tokie dalykai daug pasako – esame puikiai vertinami už nuveiktus darbus ilgalaikėje perspektyvoje. Taigi, gyvename, džiaugiamės tuo, ką turime, ir kuriame ateities vizijas.

 

Dėkoju už pokalbį.