Tarp muzikinės praeities ir dabarties

Balandžio 5-ąją žmonės rinkosi į Stasio Vainiūno namus pasveikinti muzikologo Vaclovo Juodpusio, mininčio 85 metų jubiliejų. Ne tik dukros, kiti artimieji, bet ir Vlado Jakubėno, Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijų, kurių aktyvus narys iki šiol yra jubiliatas, vedliai. Pakruojo savivaldybės meras Saulius Margis ir jo pavaduotojas Virginijus Kacilevičius atvežė apdovanojimą – ženklą už nuopelnus ir indėlį į Pakruojo rajono švietimą bei kultūrą. Juozo Pakalnio menų mokyklos direktorė Nijolė Pupinienė dėkojo už nuolatinę paramą mokyklai ir Pakalnio asmenybės atminimui, už ilgamečius kompozitoriaus kūrybos tyrimus, sukauptą archyvą, nuolatinį dėmesį jo kūrybos sklaidai. Jubiliatą pagerbė atlikėjai, bendramoksliai. Trumpai pasisvečiavo ir viena Lietuvos kompozitorių sąjungos atstovė su puokšte gėlių.

Į dovanų skrynią vis krito sveikinimai ir padėkos iš Balio Dvariono muzikos mokyklos, Druskininkų, Klaipėdos, kitų miestų. Renginyje Stasio Šimkaus, Juozo Pakalnio, Alfonso Mikulskio, Antano Belazaro, Algimanto Raudonikio kūrinius atliko Antanas Kiveris, kankliavo Aistė Bružaitė, liejosi gražus Dovilės Kazonaitės balsas, puikios fleitininkės ir pedagogės Viktorijos Zabrodaitės muzikinės vingrybės. 

Įdomu, kad prieš šį vakarą, kurį man teko vesti, sapnavau du šunis. Mažesnis buvo pririštas prie duobės, kurioje paslėpti Juodpusio tekstai apie Lietuvos muzikinių teatrų solistus. Kitas, didžiulis, saugojo žemėje pakastus raštus, kuriuose – muzikologo sukauptos žinios apie visame pasaulyje pabirusius Lietuvos muzikus. Sapne samprotavau, jog reikėtų šunims duoti vandens, kad nenusilptų ir ilgai saugotų šį turtą. Atsibudusi pamaniau, kad sapnas pranašingas. Juk tikrai būtina išsaugoti tai, ką Juodpusis metų metais kaupė, viešino ir dar daugiau atidėjo ateičiai: Pakalnio, Mikulskio, Kačanausko ir kitų muzikų palikimą.

Į muzikos istorijos kelią įžengęs iš Kapėnų kaimo, Viešintų krašto, laiminamas muzikos mokytojo, Jeronimo Kačinsko mokino ir jo kūrybos atlikėjo Vinco Deniušio, „šimkinės“ tradicijas tęsusių Klaipėdos muzikos mokyklos pedagogų, pūtė obojų, grojo orkestre, bet norėjo būti kompozitoriumi. Svajonė išsiskleidė gerokai vėliau, atliktose Vaclovo kompozicijose styginių kvartetui, pjesėse kanklėms, „Sutartinei“, vokalui, harmonizuotose liaudies dainose. Juodpusio harmonizuotas dainas atliko net Gražina Apanavičiūtė.

Juodpusis tapo muzikologu, pasirinkusiu tautinės muzikos tyrinėtojo ir saugotojo kelią. Šį kartą jis norėjo nusilenkti savo mokytojams. Vienas jų – klaipėdiškis obojaus mokytojas Kazimieras Biliūnas, savo pavyzdžiu rodęs humaniškumo pavyzdį: mokęs, šelpęs, auklėjęs. Klemensas Griauzdė įpratino jaunuolį klausytis daug muzikos, domėtis, fiksuoti muzikinius įvykius, analizuoti ir vertinti. Vaisingas aruodas – 1989 m. atgaivinti „Muzikos barai“, 1991 m. pradėti leisti „Muzikos kalendoriai“. Profesorius Juozas Antanavičius jų reikšmingumą prilygino Vlado Jakubėno fiksuotai muzikinio gyvenimo panoramai prieškaryje.

Juodpusis atsigręžia į pirmąjį vaisingą savo veiklos etapą – sąlytį su liaudies daina. Ji sklido iš mamos sielos. Vaclovas užrašė jos dainuojamas melodijas, daugelis pritaikytos fortepijono pradžiamoksliams. MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos sektoriuje tais „prieštvaniniais“ dešimtmečiais dirbęs Juodpusis po Lietuvos kaimus vaikščiojo su gremėzdiška garso įrašymo aparatūra. Per verkavimus, raudojimus, kasdienos padūsavimus atsivėrė Ignalinos, Dieveniškių, Varėnos krašto žmonių siela. Juodpusis užrašė, sukaupė, iššifravo apie 4000 melodijų. Tai – tautos kūrybos turtas. Vienas Vaclovo autoritetų Norbertas Vėlius yra sakęs, kad „etninė kultūra kaip oras supa mus ir yra mumyse pačiuose. Tai turėtų būti viena ryškiausių mūsų kultūros spalvų.“

Būdamas Lietuvos radijo vyriausiasis muzikos redaktorius, Juodpusis inspiravo ne vieną veiklos kryptį. Tai laidos „Muzikinės sukaktys“, „Lietuvių liaudies dainininkai, pasakoriai, muzikantai“, „Kunigai – lietuvių tautosakos užrašinėtojai“ ir kitos. Šiandien stebina, kaip sovietmečiu buvo leista rengti laidas „Tautos balsai“. Per jas klausytojai pirmą kartą išgirdo karo pabaigoje emigravusių menininkų balsus. Suskambo autentiški pasakojimai, kūryba. Būtent Juodpusis savo laidomis pradėjo didžiąją „Sugrįžimų“ akciją. Šiandien jo pastangomis grįžo „Čiurlionio“ lietuvių tautinio meno ansamblio istorija, kanklininkės Onos Mikulskienės dienoraščiai, Alfonso Mikulskio kūrybos palikimas, brolių Strolių, Giedros Gudauskienės, Čikagos lietuvių operos dainininkų ir kitų menininkų kūrybos lobiai. Ne tik rašto, bet ir įrašų pavidalu. Juodpusio archyvas vis pilnėja. Štai ir dabar rankose – ką tik rastas klavyras vyrų chorui: Pakalnio sukurta daina „Dariui ir Girėnui“ Juozo Paukštelio tekstu.

Dalis autorinių muzikologo darbų sudėta į tris tomus pavadinimu „Tai buvo...“. Vertingas epochos veidrodis, į kurį tenka žvilgčioti prisimenant ar tikslinantis praeities datas, įvykius. Matyti autoriaus kruopštumas pateikiant faktus, atsakomybė juos vertinant. Įdomi jo sukaupta medžiaga apie Virgilijų Noreiką, ryšius su latvių muzikais. Glaudžiai bendradarbiauta su savaitraščio „Kalba Vilnius“ redakcija. Atsiradus televizijai Juodpusis pradėjo vesti laidas, tačiau sovietinė valdžia jo barzdos konfigūracijose įžvelgė prieštarą, eteryje – sąmokslą. Rodytis uždraudė.

Užtat Juodpusis iki šiol pasirodo Lietuvos miestų ir miestelių salėse, pristatydamas Lietuvos kompozitorius. Tą veiklą išplėtojo jau kurdamas ir realizuodamas Muzikų rėmimo fondo programas. Viena jų veikia Stasio Vainiūno namuose. Jau du dešimtmečius į šį Vilniaus „muzikinį saloną“ kas savaitę renkasi ir jauniausi atlikėjai, kuriems būtina koncertinė erdvė, ir senjorai muzikai, dailininkai. Čia Juodpusis kviečia paminėti muzikų, poetų jubiliejus, apžiūrėti dailininkų parodas. Čia savo muzikinius pasiekimus demonstruoja neįgalieji. Vainiūno namuose prisistato ir mažosios Lietuvos kultūros sostinės.

Šio muzikologo asmenybė yra darbštumo, kruopštumo, dėmesingumo praeičiai ir meilės Lietuvai pavyzdys. Gal dabar jaunų muzikologų prioritetai kiti, tačiau verta iš jo pasimokyti.