Racionalus didingumas

Jaunosios kartos lietuvių pianistas Paulius Anderssonas vis dažniau patenka į elitinės muzikinės visuomenės akiratį kaip plačiai koncertuojantis, įvairiapusių gabumų, savitos individualybės ieškantis atlikėjas. Sakyčiau, jis yra tikras laimės kūdikis, nes gimė žinomų muzikų ir pedagogų profesorių šeimoje – senelių pianistės Veronikos Vitaitės, choro dirigento Vytauto Žvirblio ir mamos pianistės Aleksandros Žvirblytės, todėl turėjo puikias sąlygas rinktis ir puoselėti muziko kelią. Tačiau dinastija ir įpareigoja, kelia klasikinį uždavinį eiti toliau, pranokti savo mokytojus, praturtinti paveldą savais laimėjimais. Paulius yra tas teisingas atvejis, kai nepiktnaudžiaujama savaip privilegijuota padėtimi, bet asmenybės kuklumas, savistaba ir nuoširdumas leidžia po kruopelytę rinkti jau nuosavą įdirbį ir ieškoti tik sau būdingo kūrybinio braižo.

Turbūt dar svarbiau, kad Anderssonas atstovauja tai lietuviškos pianistinės mokyklos tradicijai, kuri susiformavo čia, pirmiausia mokantis Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje (Emos Miklaševskajos, prof. Žvirblytės klasėje), paskui LMTA (prof. Zbignevo Ibelhaupto klasėje). Ir nors jaunasis atlikėjas jau yra daugiau nei 16 tarptautinių konkursų laureatas, žinias gilino Diuseldorfo, Majamio aukštosiose muzikos ir meno kalvėse, jo studijas palaikė Mstislavo Rostropovičiaus fondas, Kauko Sorjoseno fondas Suomijoje ir Sauliaus Karoso labdaros ir paramos fondas, nuo 2022 m. Paulius tapo reziduojančiu „Drozdoff Society“ artistu Niujorke, pianistas tęsia būtent Lietuvos kultūros tradicijas. Galbūt tam įtaką daro turtinga intelektualinė šeimos aplinka, padedanti išvengti pasaulio vilionių, tačiau akivaizdu ir tai, kad Paulius pats renkasi iš visų galimybių. Šiame kontekste kaip tik ryškėja mūsų ilgalaikės meninės tradicijos stipriosios pusės.

Anderssonas yra multiinstrumentininkas, džiazo ir improvizacijų žanro žinovas, įvairių kamerinių ansamblių dalyvis. Šiame etape jau neabejotina, kad jis užsirekomendavo kaip išmanantis įvairius stilius ir epochas profesionalas, ieškantis rečiau atliekamų kūrinių. Tarp jų – retai atliekama Nikolajaus Medtnerio sonata „Nakties vėjas“, kuri tapo viena geriausių šio nelengvo suvokti ir perteikti opuso interpretacijų. Vasario mėnesį Nacionalinėje filharmonijoje su kameriniu orkestru paskambintas Wolfgango Amadeus Mozarto fortepijoninis koncertas d-moll (KV 466) sužavėjo puikiu stiliaus pojūčiu ir kruopščia virtuozine technika. O juk gerai skambinti Mozartą taip pat yra iššūkis ne vienam scenos liūtui.

Nuolat keliama reikalavimų sau kartelė liudija, kad pianistas yra ilgo ir nelengvo, bet nuotykio ir rizikos verto kelio į aukštumas trajektorijoje. Štai ir Ferenco Liszto „Transcendentinių etiudų“ (S. 139) atlikimas per vieną vakarą (balandžio 5 d. Nacionalinėje filharmonijoje) yra vienas tų iššūkių, kurį jis priėmė garbingai ir įvykdė su kaupu. Būtent jo pedagogas, pas kurį neseniai studijavo Majamio universiteto Frosto muzikos mokykloje, garsusis Kevinas Kenneris, pasiūlė atlikti šį ciklą. „Pasirinkau Liszto „Transcendentinius etiudus“ todėl, kad tai vienas virtuoziškiausių ir sudėtingiausių ciklų fortepijono literatūroje. Tai didelis iššūkis pianistui – nusprendžiau jį priimti“, – sakė Anderssonas.

Etiudus pianistas atliko be pertraukos, nenueidamas nuo scenos, o pabaigoje dar paskambino pjesę iš Alberto Ginasteros Kreolų šokių siuitos. Regis, dvylika etiudų jis sudėliojo apgalvotai pagal vientisą dramaturginę liniją ir stengėsi taip apskaičiuoti energiją, kad jos užtektų iki paskutinio – „Pūgos“. Kadangi pianisto stilius santūrus, šiuolaikiškai racionalus, jam neteko tarp kūrinių kaskart dramatiškai šluostytis žliaugiančio prakaito, o įelektrinta publika neskaičiavo sekundžių tarp vieno ir kito milžiniško krūvio reikalaujančio opuso. Galima buvo tikėtis spalvingesnių vaizdų, didesnių kontrastų ir įvairovės, kurią siūlo dešimt programinių pavadinimų, tačiau į juos gilintis reikia ilgai, skaityti literatūrą, domėtis Liszto asmenybe ir laikmečio istorija. Viskam reikia atrasti laiko! Bet ir tai nebūtinai padės rasti raktą į šio ciklo majestotiškumą: kažkaip būtina persikūnyti į savotišką aistringą demoną ir išsemti visas jėgas, pranokti save, kad instrumentas sugaustų lyg orkestras, pasažai, akordika „panirtų“ po ilgų, skambių tonų temomis, išsikristalizuotų daugiaplanė architektūra ar išsiskleistų mistiniai dangiški peizažai. Todėl norint tapti Liszto adeptu, būti užvaldytam jo muzikos didybės, reikia ir atitinkamų asmeninių savybių, ir ilgalaikio atsidavimo tikslui. Šiaurietiško plano atlikėjui gali būti svarbesnė kitokia prieiga ar vertybės, kurių ieškojimas, atrodytų, gerai žinomoje fortepijono literatūroje niekada nenuvylė, o dažnai ir tapdavo sensacija. Net ir jausmus perteikti galima ne karštam temperamentui įprasta jutimine, bet kur kas švelnesne ar abstrahuota forma.

Pauliaus interpretacija buvo artimesnė mūsų laikams, grafiškesnė, visumos atžvilgiu kameriškesnė. Lyrinio plano etiudai, kaip antai „Prisiminimas“, pažėrė daug poetinių atradimų, o audringi nestokojo fizinės jėgos resursų ir raiškos galimybių. Galbūt pagal savo charakterį jis ir nesiekė maginio energinio efekto, kurį kone kūnu jauti, kai skambina, pavyzdžiui, 2022 m. Vano Cliburno konkurso nugalėtojas Yunchan Limas, bet, kaip jau sakiau, kiekvienas iš šių etiudų yra daugelio valandų darbo reikalaujantis dalykas, atskiras kosmosas su neišsenkama menine vizija. Tad šį rečitalį galima vadinti tikru žygdarbiu – akivaizdu, kiek pastangų ir talento čia įdėta. Kita vertus, laikai ir mąstymas kinta radikaliai, todėl visai įmanoma pateikti kitokį Lisztą, svarbu argumentuoti ir įtikinti. 

Vien tokio aukščiausio atlikimo meistriškumo reikalaujančių etiudų įtraukimas į repertuarą liudija nemenkus pianisto užmojus. Paprastai tokie kūriniai brandinami visą gyvenimą: vienaip skamba jaunystėje, kitaip – sulaukus brandaus amžiaus. Skambinant juos dvidešimtą ar šimtąjį kartą scenoje, atsivers ir daugybė naujai atrastų subtilybių, o koncepcijai „susigulėjus“ galima vis laisviau muzikuoti, vis plačiau kvėpuoti ir visiškai užtikrintai perteikti menines idėjas, kurios visada būna tik tam atlikėjui būdingos ir neužmirštamos. To lauksime, linkėdami Pauliui Anderssonui sėkmės kopiant gradus ad Parnassum.