7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Buvo draugas gyvenimui

Pianistą, pedagogą Aleksandrą Jurgelionį (1937–2021) prisimenant

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 15 (1464), 2023-04-14
Muzika
Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.

„Neturim laiko su vaikais lankyti koncertus, su vaikais išeiti į mišką, pažiūrėti, kaip atrodo apsnigtas miškas, parodas aplankyti. Tokio pilnakraujo gyvenimo, man atrodo, gali būti daugiau mūsų mokiniams“, – šiais pianisto, fortepijono mokytojo Aleksandro Jurgelionio žodžiais, skirtais Nacionalinei M.K. Čiurlionio menų mokyklai, buvo pradėtas 2017 m. sausio 20 d. „Muzikinis pastišas“ (LRT „Klasika“, laidos vedėja Gerūta Griniūtė, nuoroda čia), skirtas Jurgelionio 80-mečiui. Ir visas minimos laidos turinys – tai, ko gero, paskutinės plačiai pasklidusios šio pedagogo mintys, nors kai kurioms jų dar buvo lemta kurį laiką plėtotis kituose nedideliuose, jaukiuose jo aplinkos rateliuose.

 

Žemiškoji Aleksandro Jurgelionio kelionė baigėsi 2021 m. gruodžio 21 d., likus mėnesiui iki gražios 85-erių sukakties, kuri, neabejotina, būtų paakinusi ir vėl kokį gražų sambūvį, paties jubiliato gal ir neplanuotą, bet sumanytą daugybės jį mylinčių, gerbiančių bendraminčių – nuo įvairių sričių kolegų, draugų iki jo fortepijono klasės mokinių. Atmintyje dar gyvas šiltas, linksmas ir tikrai ne iš pareigos buvusių mokinių sukomponuotas ankstesnio jubiliejaus vakaras „Piano.lt“ salėje.

 

Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje šių metų kovo 25-osios pavakare Jurgelionio artimuosius, bičiulius ir mokyklos bendruomenę subūrė renginys, pavadintas „Atviras pasauliui“, kuriame per žodį ir muziką atsivėrė labai nestandartinio ir itin malonaus, pasauliui atviro žmogaus esmė. Štai kad ir tai, jog daugeliui Jurgelionis išliko kaip Alis, tiesiog Alis, ir visiems aišku, apie ką kalbama. Pirmiausia jis buvo pianistas, specialybę baigęs pas Teresę Klimavičiūtę ir Balį Dvarioną, vėliau itin pamilo fortepijono pedagogo darbą, kurį dirbo didžiąją gyvenimo dalį, ir visada su didžiuliu malonumu, kaip pašauktinis. Jis buvo pirmas M.K. Čiurlionio menų mokyklos direktorius jau nepriklausomoje Lietuvoje (mokyklai vadovavo 1983–1994 m.). Šioje mokykloje, kaip jis pats prisiminė, bene pirmojoje dar 1988 m., Sąjūdžio laiku, nauji mokslo metai buvo sutikti iškėlus trispalvę, mokykloje iškart buvo įsteigta ir Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Jurgelionis buvo vienas Balio Dvariono jaunųjų atlikėjų konkurso iniciatorių, o vėliau uoliai ir aktyviai dalyvavo 2001 m. pradedant rengti respublikinį Johanno Sebastiano Bacho jaunųjų pianistų konkursą. Negalėčiau tvirtinti, bet tikėtina, kad Jurgelionis buvo šio Bacho konkurso idėjos autorius, būtent tokio, koks rengtas anksčiau, – vien Bacho muzikos. Jurgelionis ir Bacho kūryba būtų atskira tema. 

 

Jurgelionio „profilį“ toliau tęstų ir aktyvi nemuzikinė veikla – alpinizmas, buriavimas. Jo būta pirmosios lietuvių alpinistų kartos mohikano, pradėjusio kalnams ruoštis dar 1957 m. rudenį. Laikui bėgant susiformavo dar viena Jurgelionio aistra – ispanofilija. O apskritai jis buvo visada gero ūpo ir gerų idėjų nestokojantis žmogus, jomis mokėjęs užkrėsti bendraminčius.

 

Kaip renginyje prisiminė fleitininkas, B. Dvariono mokyklos mokytojas, taip pat prisiekęs alpinistas Paulius Koncė, vadinęs Jurgelionį dvasiniu broliu, kartą iš Alio išgirdo: padovanokime ir mūsų vaikams kalnus! Puiki ir bendraminčius užkrėtusi idėja. Tad trys vaikai – 4, 6, 8 metų – kartu su prityrusiais tėvais alpinistais leidosi į Kaukazo kalnus. Vaikų aukle pasisiūlė būti alpinistė, žymi fortepijono pedagogė prof. Liucija Drąsutienė – juk reikės vaikais pasirūpinti, kai patyrę alpinistai nuspręs šturmuoti, tarkim, Kazbeką. Puiki idėja realizuota. Kalnai padovanoti. Beje, būtų proga priminti, kad Jurgelionis kopė į Elbruso, Kaukazo, Tian Šanio kalnus, įveikė Čiurlionio, Donelaičio, Lietuvos, Žalgirio, Gedimino Akstino viršūnes etc. Kai kurios jų įveiktos su pirmųjų įkopėjų grupėmis. Iš šių savo pasiekimų Jurgelionis niekada nedarė kažkokio moralinio, herojinio kapitalo, o tiesiog jautė galįs užkrėsti kūrybingas ir ieškančias sielas reikšminga nematerialia aistra.

 

Prisiminimais dalinęsis puikus fortepijono derintojas, buvęs Jurgelionio mokinys Audrius Blažiūnas papasakojo apie jautrią situaciją, kurią patiria nemažai jaunųjų menininkų. Kai gyveni mokyklos bendrabutyje, toli nuo tėvų, kurių ilgokai negali aplankyti, pasitarti, žiūrėk, jau ir pajauti atsėlinant krizę. Ką daryti? Eini į fortepijono specialybės pamoką pranešti, kad kurį laiką pamokos nelankysi, nes... Bet nejučiom mokytojas Jurgelionis, uždaręs klasėje stovinčio fortepijono dangtį, ima kalbėtis, subtiliai pereina į ruošiamos fortepijono programos temą ir krizės ledai ima tirpti. Vėliau pasiūlo paskolinti slides, kad atsipalaiduotum, išsigrynintum, duoda savo buto raktą – kai reikia pagroti, eik ir grok, o ir šaldytuve rasi to, ko reikės. Fantastiškai įžvalgus pasitikėjimo mandatas. Ar ne taikliausia pedagogika? Kokiuose vadovėliuose galima tokios išmokti?

 

Buvusi Jurgelionio mokinė Skirmantė Kežytė, gyvenanti Meksikoje, pateikė savo pasažą. Štai atvyksta pas Mokytoją į jo sodybą Kernavėje (visi ją žinojo kaip nuostabų draugystės prieglobstį), tuoj pasineria į pokalbius su Mokytoju: iš pradžių lietuviškai, bet, atsižvelgiant į jos vyrą ispanakalbį, visi pereina prie ispanų kalbos, po ilgo laiko apsižiūri, kad tesikalba dviese – ji ir Mokytojas, o mintys tyvuliuoja dar vis ispaniškai... Taip, Jurgelioniui teko dėstyti Havanos aukštajame meno institute, paskiau privačioje konservatorijoje Ispanijos Vigo mieste. Ši kalba, kultūra, aplinka paliko labai apčiuopiamą įspaudą jo pasaulėvokoje. Tą ispaniškos patirties konktrapuktą visada jautė ir jo mokiniai, draugai.

 

Ir dar apie Jurgelionio kartais utopiškas, bet sykiu ir labai paveikias idėjas. Kažkada man, dar jaunai M.K. Čiurlionio mokyklos muzikos istorijos mokytojai, teko išgirsti jį nusistebint: „Ką? Tik kelias Beethoveno fortepijonines sonatas išeinate per muzikos istorijos pamokas? Reikia visas 32 jo sonatas peržvelgti!“ Priėmiau domėn tą pastabą. Suradau savitą būdą, kaip šią spragą likviduoti. Po daugelio metų įsikalbėjome ir priminiau tą smagią praeities situaciją bei jo išreikštą imperatyvą. „Ar aš taip sakiau? Negali būti“, – ramiai šypsojosi Jurgelionis. Tačiau tąsyk pagalvojau, kad vis dėlto geros idėjos akmenėlis anuomet buvo mestas ir jis buvo labai taiklus.

 

Atskira tema būtų Jurgelionis ir Čiurlionio mokyklos mokiniai. Didelė meilė jiems. Irgi iš savų mokyklos laikų prisimenu vaizdą: vyksta stojamieji į konservatoriją (dabartinę Muzikos ir teatro akademiją). Stojamųjų egzaminų daug, po kiekvieno jų – skelbimų lentoje ranka parašomi balai. Su draugėmis prieiname „pasiskaičiuoti“, o prie tos lentelės jau stovi mokyklos direktorius Jurgelionis ir taip pat „skaičiuoja“, kaip kam pasisekė, dar kažko nuoširdžiai paklausinėja. Apie tą nuoširdų rūpinimąsi mokyklos moksleiviais prisiminė ir kovo 25-osios vakare dalyvavęs Jurgelionio anūkas Jurgis Jurgelionis, skoningai paskambinęs Dvariono Valsą g-moll. Iš senelio jis nuolatos girdėjo nuoseklius ir detalius pasakojimus apie tai, kaip kas sugrojo baigiamąjį fortepijono specialybės egzaminą – ir ne tik šių metų grojimai likdavo mokytojo atminty, bet ir praeitų, dar senesnių. Nes tai jam buvo labai svarbu ir brangu.

 

Kai kurias žmonių netektis kažkaip norisi ignoruoti, ypač kai tie žmonės savo veikla, nusiteikimu, santykiais tarytum tampa paties gyvenimo sinonimu. Šio Jurgelionio atminimo vakaro pabaigoje prisiminimais pasidalijęs prof. Vytautas Landsbergis sudėjo keletą esminių štrichų šiam tauriam portretui: „Alis buvo ypatingas draugas daug kam, bet svarbiausia – draugas gyvenimui. Buvo pasiryžęs apkabinti ir vaiką, ir kalną. <...> Ir Alis vis didino gyvenimo džiaugsmo pojūtį, kopdamas į kalnus...“

 

Ko gero, gražiausia Jurgelionio dovana, kuria gyvename iki šiol, – jo pašaukimas menui, draugystei, moralumui, žmogiškai pedagogikai ir visokeriopai laisvei. Ačiū Jums, Ali!

Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis su mokiniais: stovi Justas Maknickas, Monika Sakalauskaitė, Jurgis Jurgelionis, Aleksandras Jurgelionis, Donaldas Račys, tupi Audrius Blažiūnas, Simona Zajančauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis su mokiniais: stovi Justas Maknickas, Monika Sakalauskaitė, Jurgis Jurgelionis, Aleksandras Jurgelionis, Donaldas Račys, tupi Audrius Blažiūnas, Simona Zajančauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis kalnuose. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis kalnuose. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras ir Julius Jurgelioniai su Baliu Dvarionu, tolimesniame plane Aldona Dvarionaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras ir Julius Jurgelioniai su Baliu Dvarionu, tolimesniame plane Aldona Dvarionaitė. Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis (pirmas iš dešinės su kolegomis kalnuose). Asmeninio archyvo nuotr.
Aleksandras Jurgelionis (pirmas iš dešinės su kolegomis kalnuose). Asmeninio archyvo nuotr.