Skonis, išmintis, sąmojis

Jau senokai teko suprasti, kad ne visada koncertas prasideda nuo pirmojo akordo, kartais – ir gerokai anksčiau. Štai išgirsti jį anonsuojantį reklamos tekstą, prisimeni kažkokius savo patirties įspūdžius, kai jau buvai susidūręs su tuo konkrečiu atlikėju ar orkestru, paskui stebi, kaip jie visi ateina į sceną, kaip pabaigia koncertą, ką parengia encore, etc. Šios pastabos skirtos veikiau ne mūsų pažįstamų atlikėjų pasirodymams, o gastrolių atvykstantiems žymiems užsienio menininkams, kurie vis dėlto reti paukščiai.

Ir štai sužinojusi, kad įvyks „Manchester Camerata“ bei pianisto Jeano-Efflamo Bavouzet koncertas, sveikinantis Vilnių su 700-uoju gimtadieniu, jų reklaminėje tinklalaidėje pirmiausia išgirdau keistai banalią klišę – „Mozartas, pagamintas Mančesteryje“. Suvokiu gausesnės publikos įtraukimo imperatyvą, bet gal galima elegantiškiau, išradingiau, skoningiau? Džiaugiuosi, kad kovo 30 d. atėjus į Nacionalinę filharmoniją programėlėje tos klišinės formuluotės nebuvo. Koncertas, bent jau preambulės situacijoje, buvo pristatytas adekvačiau: „Manchester Camerata“ ir Jean-Efflam Bavouzet sveikina Vilnių!“  

Koncerto pradžioje – Danielo Kidane’o „Be Still“ styginių orkestrui, šių dienų kompozitoriaus opusas (rezonuojantis su 2020 m. karantino vidinės ramybės poreikiu), sudarytas iš harmoninių vertikalių, kurių pavieniai balsai tarytum ieško atpažįstamų intervalų patikimumo. Tremolo štrichas ir jautrus dinaminis skliautas – tai tos muzikinės medžiagos, kurios tapo šios kompozicijos stuburu. Tačiau jų tarpusavio santykių režisūra – orkestro ir jo dirigento Gáboro Takácso-Nagy išpildymo kokybės reikalas. Jau šiuo opusu „Manchester Camerata“ prisistatė ne tiek kaip orkestras, bet kaip jautrų, intymų tarpusavio ryšį mezgantis kamerinis ansamblis, besigilinantis į faktūros, tembrų ir artikuliacijos sambūvį: viską darome bendrai, apmąstytai ir, svarbiausia, klausomės vieni kitų.

Jau nesyk teko pastebėti, kad kai kurios šiuolaikinės partitūros puikiai dera su Wolfgango Amadeus Mozarto ar Josepho Haydno kūriniais. Kodėl? Dėl tapačių parametrų svarbos – harmonijos, tembrinės tapatybės, faktūrinio skaidrumo ir dinaminės struktūros. Likusi koncerto dalis buvo skirta Mozarto muzikai. Skambėjo šio kompozitoriaus du koncertai fortepijonui ir orkestrui – Nr. 12 ir Nr. 13 – bei „Linco“ simfonija Nr. 36 C-dur, K. 425.

Beje, čia vėl norėtųsi grįžti prie koncerto „preliudo“ – kaip į salę įėjo „Manchester Camerata“ ir pianistas Bavouzet, dirigentas Takács-Nagy. Orkestro nariai rinkosi laisvai, nesidairydami į publiką, užtikrintai nusiteikę sukurti koncerto šventę. Pianistas, atsisėdęs prie fortepijono, žaismingai palytėjo Mozarto vieno ir kito koncertų tonikos trigarsius. Dirigentas alsavo akivaizdžia energija, o jau vėliau – apgalvotu interpretaciniu planu, neužgožiančia lyderyste. Skambant Mozarto koncertams, Bavouzet iškart pasiūlė savo taisykles: skambindamas Mozartą jis tarsi pristatė nenuginčijamos senosios architektūros pastatą. Taip, šiame pastate (pastatuose) susidūrėme ir su apibyrėjusiu tinku (kartkartėmis nešvarios natos, harmonija), bet pastato visuma išties nenukentėjo. Nes architektūra ėmė viršų.

Klausantis Mozarto fortepijoninių koncertų iš atminties iškilo šio pianisto įrašas kompaktinėje plokštelėje, kuriame jis skambina Haydno fortepijoninius koncertus Nr. 3, 4, 11, – tą įrašą teko išnagrinėti, kaip sakoma, skersai ir išilgai. Jau tada pastebėjau pianisto Bavouzet džiazinių struktūrų įterpimą į klasikinių koncertų formas. Taip, išretintos temos, sureikšminti motyvai, temų transformacijų paryškinimas. O sykiu – atsidavimas temų, harmonijų, faktūros, artikuliacijos visumai. Taurus paprastumas, ramus didingumas. Bei savojo įspaudo pagrindimas – paryškinti tai, kas gali formuoti atnaujintą reljefą, kitaip perskaitytą formos pavidalą.

Jei dar tęstume tą senosios architektūros temą, Bavouzet encore sugrota Jules’io Massenet Tokata paliudijo, kad pianisto kondicija yra nuostabaus lygio, bet kartais jam norisi (ko gero), muzikuoti tarytum namie, su artimais draugais. Esmė ne technika, o būtent architektūra, visumos statinys.

Koncertą užbaigė Mozarto Simfonija Nr. 36 C-dur. Tai buvo Takácso-Nagy diriguojamo „Manchester Camerata“ orkestro triumfas. Kažkas per pertrauką paklausė, kaip galėtume palyginti šį orkestrą su mūsiškais orkestrais. Pagalvojau, kad dėl profesinio pasirengimo viskas gerai, tačiau dėl atlikimo – „Manchester Camerata“, kurdama savąjį Mozartą, tą darė kur kas įdomiau, valiūkiškiau ir kur kas sąmojingiau. Nes būtent tos savybės – sąmojingumo (podraug ir drąsios fantazijos) – reikia norint įpūsti gyvybę klasicistinėms partitūroms. Už tauriai paprastų garsinių struktūrų juk švyti tos epochos tiesa, mums įtaigiai pertransponuota.