Iškilaus maestro palikimas

Balandžio 1 ir 2 dienomis Nacionalinėje filharmonijoje įvyko du koncertai, skirti vieno žymiausių pasaulio muzikų, kovotojo už žmogaus teises Mstislavo Rostropovičiaus (1927–2007) Vilniuje įkurto labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ 20-mečiui. Buvusio prezidento misiją nuo 2007 m. vykdo maestro dukra Jelena Rostropovič. Fondo valdybos pirmininkės pareigas pats maestro patikėjo smuikininkei Rasai Kubilienei. Svarbiausia fondo užduotimi ji vadina vaikų globą. Globoti sunkiai sergančius, talentingus, sportuojančius. Dabar likusi svarbiausia – talkinti muzikuojantiems ir siekiantiems baleto aukštumų.

Talentingiems vaikams ir jau kopiantiems į sceną jauniems atlikėjams svarbiausi dalykai – pasitikėjimas savo jėgomis, valia, didžiulis darbas ir sudaromos reikiamos sąlygos talentui bręsti. Tai ir didelio meistriškumo pedagogai, kokybiški, dažnai išskirtiniai brangūs instrumentai, ir supratinga mokykla, kurioje pagrindinė kryptis privalo būti specialybės studijos. Ne matematika, ne chemija, ne istorija, bet specialiosios disciplinos. Mokiniams turi būti sudaromos sąlygos (kaip mokykloje tai buvo įteisinęs direktorius Dainius Trinkūnas) kompaktiškame tvarkaraštyje reikiamą kiekį valandų praleisti tobulinant specialybės įgūdžius, groti ir dar rasti laiko klausytis muzikos.

Svarbu menininkams bręsti scenoje, pasirodant ne tik su bendraamžiais, bet ir greta ryškių profesionalų kolektyvų. Deja, Lietuvoje tokios sistemos, globojančios talentingus vaikus ir kuriančios jų ryšius su besimokančiais svetur, nėra. Nevyriausybinių organizacijų, kurios siekia susigrąžinti pasaulyje išsibarsčiusius jaunus muzikus, neremia Kultūros taryba. Atrodytų, kad institucijai nesvarbu, kaip bręsta jauniausia menininkų karta ir kur ji kuria. Ar Kultūros, Švietimo ministerijos pasidomėjo užaugusia nauja, įdomia jaunųjų menininkų karta, jų iššūkiais ir ryšių su Lietuva problemomis? Ne paslaptis, kad daugelį ryškių Europoje menininkų valstybinės koncertinės organizacijos netgi ignoruoja.

Todėl Rostropovičiaus įkurto fondo prestižas per dvidešimtmetį dar išaugo. 68 fondo stipendininkai ir alumnai bręsta apsupti nuoširdžių Nacionalinės filharmonijos kolektyvų, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, užsienio partnerių. Tai matėme kovo 2 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje prasidėjusio jubiliejinio ciklo koncerte. Šv. Kristoforo orkestras akompanavo įvairių tarptautinių konkursų laureatų vardus pelniusiems jauniausiems stipendininkams Klėjai Kašubaitei, Joriui Mikužiui ir šilutiškiui Pijui Pirogovui.

Balandžio mėnesio koncertai buvo dedikuoti iškiliam muzikui, didžiosios kultūros žmogui, kovotojui už žmogaus teises, filantropui Mstislavui Rostropovičiui. Lietuvoje jis pasirodė 6-ajame XX a. dešimtmetyje. Atsimenu, kaip 1959 m. pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje pakaitomis koncertuodavo jaunas Rostropovičius, Sviatoslavas Richteris, iš tremties paleistas Rudolfas Kereris... Po kelerių metų Rostropovičiaus mokine tapo Silvija Narūnaitė (vėliau tapusi Sondeckiene), Davidas Geringas. Maestro žavėjo ne tik violončele perteikiama gilia filosofine mintimi, jautriai skambančia poetika, tembrų prasmingumu, bet ir žmogiškumu, empatija, neblėstančiu humoru. Muzikantai atmena jo diriguotus koncertus, Eglė Špokaitė – šoktus spektaklius. Kompozitorius Vytautas Laurušas mėgdavo pasakoti apie saugumiečių panosėje organizuotą Rostropovičiaus vizitą cerkvėje bei popo namuose. Ir ypatingą atradimą, pasakytą žmonai dainininkei Galinai Vyšnevskajai: „Galina, atvažiuok į Vilnių dainuoti Toskos! Čia tikra Europa!“ Spektakliai tapo reikšmingais įvykiais.

Nepriklausomas Rostropovičiaus elgesys ir pasisakymai pykdė sovietų valdžią. Planuota jam netgi uždrausti gastroles užsienio šalyse. Buvo atimta SSRS pilietybė. Užtat jis piktdžiugiškai demonstravo esąs Prancūzijos menų akademijos garbės narys, įtrauktas į „40 nemirtingųjų“ sąrašą. 

1991-aisiais Rostropovičius pasirodė esąs Lietuvos draugas, padedantis nelaimėje. Jo koncertai Italijoje tuo laikotarpiu virto solidarumo su Lietuva akcijomis. Klausytojams maestro pasakojo apie mūsų kovą, kvietė pagerbti nepriklausomybės aukas. Už 20 tūkstančių dolerių savo honoraro pirko Sausyje sužeistiesiems vaistus, juos gabeno. Talkino menininkams, ieškantiems nišų atsivėrusiame pasaulyje, skleidė tiesą. Kruvinų Sausio įvykių Lietuvoje nuotraukas, filmuotą medžiagą rodė pasaulio žurnalistams. 1992 m. Rostropovičiui buvo įteiktas Sausio 13-osios atminimo medalis, 1995-aisiais – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas, o 2000 m. už ypatingus nuopelnus Lietuvai bei Vilniaus miestui maestro suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.

Taip prasidėjo didžiojo menininko mecenatystės istorija Lietuvoje. Menininko, mokiusio ne tik groti violončele, bet ir žmogiškumo, taurumo, padorumo.

Visa tai buvo prisiminta Nacionalinėje filharmonijoje. Pirmasis koncertas balandžio 1 d. surengtas su Nacionaliniu simfoniniu orkestru. Dirigavo Robertas Šervenikas. Antrasis balandžio 2 d., kamerinis, – Mažojoje salėje. Koncertuose pasirodė 21 fondo stipendininkas ir alumnas. Visi jie – puikiai reprezentavę Lietuvą nacionalinių ir tarptautinių forumų laureatai. Akordeonininkai Mantas Leonardo Lizzi – net 87 konkursų laureatas, Jonas Vozbutas – 60-ies. Daugelio biografijoje mirga įvairių pasaulio šalių, kuriose koncertavo, pavadinimai. Ankstyvąjį kelią pradėję Mažeikiuose, Pasvalyje, Šilutėje, Panevėžyje, Kaune, Vilniuje, dažniausiai baigę Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą pas ryškiausius atlikėjus bei pedagogus, jaunieji muzikantai tęsė studijas JAV, Londone, Paryžiuje, Vienoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Suomijoje, Ispanijoje... Valia ir darbštumu pasiekė angažementų, pagal atrandamas galimybes muzikuoja, daugiausia užsienyje. Kas Lietuvoje įsipareigoja jauniesiems atlikėjams suteikti sceną?

Ar ne vienas svarbiausių nepriklausomybės pasiekimų – turėti galimybę savo jėgomis nukakti ir studijuoti klarnetą Paryžiaus konservatorijoje! Koks tai buvo žygdarbis sovietmečiu šiaip taip ten ištrūkusiam profesoriui Algirdui Budriui, padariusiam dėstymo metodikos perversmą Lietuvoje. Iš kur tie vaikai atkeliavo iki brandžių menininkų? Deja, matau vos kelias jų pedagogų pavardes. Jau kelintas puikiai parengtas pianistas pasirodo iš Šilutės (Pijus Pirogovas, Kasparas Mikužis). Kas toji puiki jų mokytoja? Kas akordeonininkų pedagogai? Kas „ant teisingų bėgių“ Panevėžyje įtvirtino puikią pianistę, gebančią perteikti ir romantikų, ir aktualiosios muzikos partitūras, Grytą Tatorytę? Ar mokytojo prestižą keliame slėpdamiesi už užsieniečių pavardžių? Daug metų Lietuvos muzikų rėmimo fondas stropiai fiksavo naujus tarptautinių konkursų laureatus ir jų pedagogus. Deja, ne visi Lietuvos prezidentai sutiko savo rūmuose pedagogus pagerbti.

Su orkestru arfa skambino Joana Daunytė – žinoma ir Lietuvoje, koncertuojanti su seserimis ansamblyje „Regnum musicale“. O tiek puikių klarnetininkų Lietuvoje nėra buvę: šįkart pasirodė Vytautas Giedraitis, Žilvinas Brazauskas. Kas juos propaguoja? Kur jų ekranas, įrašams parengta studija, scena? Raiškiai, emocionaliai, spalvingai koncerte atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui leido pasirodyti net keturiems pianistams: Kristinai Annamukhamedovai, Mortai Grigaliūnaitei, Kasparui Mikužiui ir Mildai Daunoraitei. Ukrainiečio Dmitri Levkovichiaus „Fantazija“ atskleidė Agnės Radzevičiūtės meistrystę, garso valdymą, mąstymo gelmę. Paulius Gefenas, Simona Zajančauskaitė ir Vytautas Giedraitis su orkestru atliko Jono Jurkūno kūrinio pasaulinę premjerą. Violončelininkai Augustas Gocentas, Rugilė Juknevičiūtė, smuikininkai Ugnė Katinskaitė, Kostas Tumosa, altininkė Dovilė Juozapaitienė, pianistai Paulina Dūmanaitė, Povilas Norkūnas ir kiti – visi verti didesnio dėmesio Lietuvoje.

Talentingų Mstislavo Rostropovičiaus fondo alumnų pasirodymas atveria dar vieną skaudulį: galime sakyti, kad viešojoje erdvėje šių muzikantų daugelis nė nežino. Kiekvieną dieną piliečiams eteryje brukama prasčiausio lygio muzika. Viena kita garsinė oazė neatleidžia nusižengimų prieš bukinamą visuomenę. Niekas vis dar neįsipareigoja mūsų geriausių atlikėjų įrašyti, filmuoti, sukaupti jų meno istoriją, ja didžiuotis. Manyčiau, kad fondo atstovai galėtų pagalvoti ir apie šią kilnią misiją.

„Grodami koncerte gabumais apdovanoti vaikai ištiesia pagalbos ranką likimo nuskriaustiems, sergantiems vaikams, – pasakodama apie finansų kaupimo būdus kalbėjo fondo valdybos pirmininkė Rasa Kubilienė. – Vaikai padeda vieni kitiems ir aš labai džiaugiuosi, kad šie geri darbai daromi labai daug prie Lietuvos vaikų gerovės prisidėjusio Mstislavo Rostropovičiaus vardu.“ „Iškilmingas koncertas, kuriame į viena susipina muzika ir galimybė padėti kitiems, ko gero, yra tinkamiausias būdas paminėti pasaulinio garso muziko, filantropo ir paramos fondo įkūrėjo Mstislavo Rostropovičiaus vardą bei pratęsti jo puoselėtas idėjas – padėti likimo apdovanotiems vaikams iškilti ir rasti savo vietą gyvenime, o sergantiems – pasveikti ir užaugti“, – yra sakęs prezidentas Valdas Adamkus. „Galbūt po vieną galime nuveikti ne tiek daug, tačiau suvienytos mūsų pastangos gali pakeisti pasaulį“, – tai Mstislavo Rostropovičiaus fondo kredo.

Paskutinis jubiliejinis fondo koncertas planuojamas spalio 6 d., jis vyks „Dūmų fabrike“, Naujojoje Vilnioje. Netradicinis savo erdve ir konceptu renginys bus skirtas fondo remiamam baletui.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė