Paulius Anderssonas: „Prisiminęs kai kuriuos koncertus iki šiol sudrebu“

Vikingų kraujo turintis pianistas Paulius Anderssonas ir scenoje, ir kasdieniame gyvenime tiesiog negali tverti be iššūkių. Jau visai netrukus Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje jaunasis fortepijono virtuozas skambins programą, kurią atlikti ryžtasi tik drąsiausi pasaulio muzikai.

„Paulius Anderssonas yra nepaprastai talentingas. Be puikaus virtuoziškumo, muzikalumo ir stiliaus pojūčio, jis pasižymi ryškia menine asmenybe ir buvimo scenoje užtikrintumu, kuris pavergia publiką“, – taip jauną Lietuvos pianistą įvertino vienas žymiausių Prancūzijos muzikų, pianistas Eugenas Indjicius. Muzikų dinastijos trečios kartos pianistas, daugelio tarptautinių konkursų laureatas, kurio koncertų maršrutai driekiasi nuo Europos iki JAV, Japonijos ar Indonezijos, grojantis su geriausiais Europos orkestrais, balandžio 5-ąją Filharmonijoje Vilniuje surengs išskirtinį koncertą, kuriame atliks visus Ferenco Liszto „Transcendentinius etiudus“ fortepijonui. Ta proga vyko ir šis interviu.

Katrina Zeiter

Rečitaliui pasirinkote nepaprasto meistriškumo ir ištvermės reikalaujantį repertuarą. Tai – lyg kopimas į muzikos Everestą. Mėgstate riziką?

Mėgstu iššūkius ir sudėtingas programas. Toks esu ne tik profesiniame, bet ir kasdieniniame gyvenime. Praėjusiais metais, studijuojant JAV, pagroti visus F. Liszto „Transcendentinius etiudus“ paskatino mano profesorius Kevinas Kenneris. Puikiai mane pažinodamas jis suprato, kad trūks plyš šį iššūkį įveiksiu. Ir nesuklydo (juokiasi).

Vieną dieną sportuojate salėje mišriuosius kovos menus ir kilnojate sunkumus, o kitą su Lietuvos kameriniu orkestru grojate gracingąjį Wolfgango Amadeus Mozarto koncertą. Kaip suderinate tokias priešingybes?

Pianistai kiekvieną dieną daug valandų praleidžia sėdėdami prie fortepijono, tad sportas yra tiesiog būtinas sveikatai ir ištvermei palaikyti. Be to, koncertuojančio muziko realybė tokia, kad vieną dieną tenka groti Vilniuje, kitą – Paryžiuje, o iš jo jau, žiūrėk, reikia skristi į kitą Atlanto pusę. Jei neturėsi tiek fizinės, tiek psichinės ištvermės, su tokiais krūviais susitvarkyti bus labai sunku. Juolab kad publikai visai neįdomu, kaip tu jautiesi po skrydžio – turi išeiti ir kokybiškai atlikti programą.

Sunkumų kilnojimą, mišriuosius kovos menus ir kitas „nepianistiškas“ sporto šakas pasirinkau, nes jos man artimos ir teikia daug džiaugsmo. Dažnai sulaukiu klausimo – ar tai nekenkia rankoms? Visuomet atsakau, kad, sportuojant taisyklingai, tik padeda. Svorių kilnojimas stiprina visą kūną ir padeda išvengti profesinių stuburo problemų. Kovos menais užsiiminėjau vaikystėje, lankiau tekvondo treniruotes. Po 14 metų pertraukos nusprendžiau grįžti į kovos menus, tik šį kartą pasirinkau mišriuosius. Kovos menai moko itin gerai jausti ir valdyti visą kūną, gebėti reikiamu momentu atsipalaiduoti, lavina reakciją. Šie įgūdžiai labai praverčia ir muzikanto profesijai – tiek valdant instrumentą, tiek gebant akimirksniu reaguoti į situaciją.

Gimėte ir užaugote muzikų šeimoje. Daug koncertavote su mama ir močiute – žinomomis pianistėmis Aleksandra Žvirblyte ir Veronika Vitaite. Ką davė tokia patirtis?

Buvimas muzikų apsuptyje ir bendravimas su intelektualais nuo pat kūdikystės suformavo mano asmenybę, muzikinį skonį ir nulėmė kelią, kuriuo einu. Scenoje esu nuo 5-erių, su mama ir močiute išvažinėjome visą Lietuvą, nemažai koncertavome ir už jos ribų – trys pianistų kartos vienoje scenoje yra retas reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Vaikystėje jaučiau didelį malonumą groti publikai, koncertuoti, būdamas scenoje nuo tokio amžiaus įgavau labai vertingos patirties.

Trečios kartos pianistas – privilegija ar atsakomybė?

Viena vertus, tikrai privilegija, nes nuolat esu aukšto lygio muzikų apsuptyje. Mano aplinkoje apie muziką kalbama kasdien, dalijamės nuomonėmis, nauja informacija, aptariame aktualijas ir problemas. Prieš svarbius koncertus galiu namiškiams pagroti, išgirsti itin naudingų patarimų.

Tačiau yra ir nemaža atsakomybė – daug pasiekusių pianisčių sūnus ir anūkas visada stebimas pro didinamąjį stiklą. Standartai trečiai kartai yra gerokai aukštesni – turi tęsti tai, ką darė dvi kartos, ir nenuvilti jų.

Studijavote Lietuvoje, Vokietijoje, JAV. Ką pasisėmėte iš buvimo kitose šalyse, kokią įtaką Jums, kaip menininkui, turėjo ši patirtis?

Tai buvo labai vertinga patirtis – gyvenant toje terpėje iš arti pažinti kitas kultūras, kitokių mokyklų atstovus, sužinoti daug naujos informacijos, praplėsti instrumento valdymo priemonių arsenalą. Tai mane subrandino kaip žmogų, daug ką pakeičiau ir savo atlikimo stiliuje. Susiradau puikių draugų, susipažinau su įdomiomis asmenybėmis.

Vienas iš fantastiškų susitikimų – pažintis Niujorke su violončelininku Alexanderiu Kougellu, kuriam tuo metu buvo 104 metai. Šis žmogus asmeniškai pažinojo Sergejų Rachmaninovą, Igorį Stravinskį, Charles’į de Gaulle’į, draugavo su Maurice’u Raveliu. Jo baigiamajam egzaminui akompanavo legendinis prancūzų pianistas ir pedagogas Alfredas Cortot. Pažintis su šiuo žmogumi man buvo tarsi prisilietimas prie istorijos.

Esate koncertavęs beveik visose Europos šalyse, Japonijoje, Indonezijoje, JAV, grojote su įvairiausiais orkestrais. Kuris pasirodymas įsiminė labiausiai?

Prisimenu kiekvieną koncertą, tačiau būta ir tokių, vien pagalvojęs apie kuriuos iki šiol sudrebu. Pavyzdžiui, prieš beveik dešimt metų, kai buvau dar labai jaunas ir kur kas mažiau nei dabar patirties turintis solistas, gavau kvietimą Bresto festivalyje atlikti S. Rachmaninovo koncertą Nr. 3 fortepijonui su orkestru. Atvykau dieną prieš pasirodymą ir iškart nuskubėjau repetuoti. Šis koncertas prasideda įžanginiais orkestro taktais, todėl nustebau, kai dirigentė paprašė manęs pradėti. Sugrojus pirmą frazę paaiškėjo, kad organizatoriai padarė „nedidelę klaidelę“ – orkestras buvo informuotas, kad gros S. Rachmaninovo koncertą Nr. 2! Teko greitai keisti repertuarą (juokiasi).

Greta koncertinės veiklos jau dėstote. Yra manančių, kad pedagogika iš koncertuojančio atlikėjo atima daug energijos. Ar jums sunku viską suderinti?

Tai – požiūrio klausimas. Aš pats mokiausi pas koncertuojančius pedagogus, kuriems puikiai pavykdavo suderinti abi veiklos sferas. Man pedagogika yra kaip mainų programa, kai mokytojas ir mokinys mokosi vienas iš kito. Kitaip tariant, tai yra dviejų muzikų bendradarbiavimas, tarsi „kūrybinė laboratorija“. Be to, pedagogika man padėjo suformuoti gebėjimą vertinti save tarsi iš šono – lyg aš pats būčiau savo mokinys, o tai svarbu ne tik muzikoje, bet ir gyvenime.

***

Pauliaus Anderssono koncertas vyks balandžio 5 d., trečiadienį, 19 val. Filharmonijos Didžiojoje salėje. Visą LNF 82-ojo sezono programą rasite interneto svetainėje www.filharmonija.lt. Kviečiame pasinaudoti šį sezoną siūlomu abonementu ir laukiame Jūsų koncertuose! LNF 82-ojo koncertų sezono mecenatas – „Norfa“.