Meilė muzikai, nugalėjusi negandas

Kovo 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje Sergejus Krylovas ir jo vadovaujamas Lietuvos kamerinis orkestras koncertą paskyrė italų muziko Ezio Bosso (1971–2020) atminimui. Pianistas, kontrabosininkas, dirigentas ir kompozitorius Vilniaus publikai buvo gerai pažįstamas. Tai priminė pagarbiai fojė demonstruojamos prisiminimų akimirkos bei didelis kompozitoriaus portretas.

Iš pradžių Ezio Bosso domėjosi populiariąja muzika, tačiau nugalėjo noras tapti orkestro dirigentu, klasikinių žanrų kūrėju, kompozitoriumi. Suprato, kad reikia mokytis. Puikus pavyzdys kompozitoriais besivadinantiems populiariosios muzikos kūrėjams Lietuvoje. Talentingas jaunuolis pradžioje studijavo kontrabosą, kompoziciją Vienos muzikos akademijoje, Edgaro Österreicho klasėje, dirigavimą. Specializavosi pas įžymų maestro Sergiu Celibidache. Už muzikinę veiklą pelnė premijų. Net ir užklupus ligai grojo, koncertavo, dirigavo. Gimė daug naujų kūrinių teatrui, kinui, simfoniniam orkestrui, kameriniams ansambliams.

Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras ilgus metus jautriai bendradarbiavo su charizmatišku muzikos autoriumi bei atlikėju. 2012 m. Vilniaus festivalyje Bosso muziką pristatė „Ailey II“ (Amerikos šokio teatras), 2016 m. kompozitorius sulaukė entuziastingo Lietuvos klausytojų pripažinimo, 2017 m. jis vėl pasirodė Vilniaus festivalyje – ekspresyviai, pagaviai Bosso „Esoconcerto“ atliko Krylovas ir paties kompozitoriaus diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras.

Optimistinei Bosso šypsenai, scenoje tryškusiai vidinei energijai tarsi prieštarauja jo parašytos eilutės: „Aš pažįstu tuos Rytojus, kurie niekada neateina, pažįstu tą siaurą kambarį ir šviesą, kurios per maža, kad įžvelgtum jo turinį. Pažįstu tas dienas, kurios praeina bylodamos apie skausmą slopinantį miegą...“ Muzikoje tai išgirdome. Šį kartą vėl skambėjo Bosso fantazijoje gimęs minimalistinis „Esoconcerto“ – Koncertas Nr. 1 smuikui, styginių orkestrui ir timpanams (grojo Pavelas Giunteris).

Nostalgiškas keturių natų motyvas styginių virpinamo oro fone sukūrė didžiulę pirmos dalies arką, kurią baigė timpanų siautulys. Antra dalis priminė iš virpančių rūkų išnyrančią smuiko ar sodrios spalvos violončelių skleidžiamą, kompozitoriaus žodžiais, „švelnią vaizduotės šviesą“. O finalas patvirtino Bosso meilę Bachui bei tikėjimą, kad „atlikėjas yra tiltas tarp vakar, šiandien ir rytoj“. Tenka patikslinti, kad šie žodžiai yra apie tokius atlikėjus, kurie geba paveikti klausytoją skleidžiamu grožiu, savo talento pojūčiais perskaityti net ir primityviomis priemonėmis konstruojamas partitūras. Toks yra smuikininkas Sergejus Krylovas, po „Esoconcerto“ jautiai pagriežęs Bosso „Rain, in Your Black Eyes“.

Krylovu tiki ir orkestras, koncerte dar atlikęs XX a. pirmosios pusės anglų kompozitoriaus Peterio Warlocko šešių dalių siutą „Capriol Suite“. Atgimė grubiai Europoje prasidėjusio amžiaus akcentais nuspalvinta grakšti renesansinių šokių siuita. Buvo ir gracijos, ir scherzando, ir išdainavimo, ir raiškių kontrastuojančių epizodų. Išskirčiau puikų, sodrų orkestro grupių ir tutti garsą, gerą intonavimą, tikslingos artikuliacijos žaismą.

Antroje koncerto dalyje atliktas Bélos Bartóko Divertismentas styginių orkestrui, Sz. 113 BB. 118, sukurtas per dvi savaites 1939-aisiais, karo išvakarėse, nebe tėvynėje, o Šveicarijoje. Krylovas ne dirigavo, bet pats muzikavo su pirmaisiais smuikais, grodamas partitūroje užrašytus solo epizodus, spalvingas kadencijas. Solo ir grupėmis griežiančių instrumentų kanoninės sąšaukos klausytojui kūrė vis gausesnių į bendrą ansamblį įsiliejančių balsų įvaizdį. Ritmiškai sudėtinga partitūra jungė judrius lygiaverčius smuiko, alto, violončelės dialogus, peraugančius į raiškų tutti. Ir vėl buvo galima žavėtis sodriu, ne utriruotu orkestro garsu įvairiuose epizoduose, pateisintuose jautrios dinamikos, reljefiškų kontrastų. Skambėjo raiškios, iškalbios artikuliacijos nuo žaismingų pizzicato iki cantabile žavesio. Meistriškai atliktos kompozitoriaus panaudotos vengrų instrumentinės muzikos verbunkošo stiliaus (vidurinis Adagio dalies epizodas) ir a la čigoniškos smuiko improvizacijos, rumuniškos choros ritmika savo nuotaika ir įtaiga persmelkė klausytojų salę. Fugato ansambliškai kiek susvyravo, užtat pateisinti buvo į finalą vedę vivacissimo ir stringendo.

Retai būna, kad koncerte skambėjusį muzikos fragmentą tektų kartoti bisui. Grožio samprata kartais peržengia jam priskirtą funkciją. Jis tampa ženklu to, kas nematoma, kaip vartai į meno tiesą ir išpažinimą.