Ilgesio dainos

Vasario 25-osios vakarą Nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas jo meno vadovo Modesto Pitrėno, klausytojams pateikė Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją cis-moll ir penkias dainas pagal Friedricho Rückerto eilėraščius. Solistas – II tarptautinio Virgilijaus Noreikos konkurso diplomantas Romanas Kudriašovas. Anotacijoje dainininkas mini institucijas, kuriose mokėsi, sales, kuriose dainavo. Pasigedau paminėtų mokytojų, kurie jaunuolį išvedė į didžiąją sceną. Greta užsienio teatrų dainininko pasirodymai numatyti ir vasaros renginiuose Lietuvoje.

Koncerte taip pat skambėjo neseniai Nacionaline kultūros ir meno premija apdovanotos Žibuoklės Martinaitytės kūrinys simfoniniam orkestrui „Saudade“.

Mahleris – kompozitorius, kėlęs amžinus klausimus. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Austrijoje ir Vokietijoje jis buvo bene vienintelis muzikas, kuris būtent taip deklaravo savo misiją: išryškinti žmogaus problemas ir muzikoje parodyti jų sprendimą sau ir žmonijai. Atverti žmogaus dvasią, nes „muzika juk ir kalba tik apie jaučiantį, mąstantį ir kenčiantį žmogų“, – sakė Mahleris. Tokia ir dainų su Rückerto tekstais muzikos esmė. Lėtas, bet nesustojantis judėjimas, laikantis nuorodų „intymiai, ramiai“ (išskyrus padainuotą pirmąją, žaismingą „Mano dainų nežiūrėki“. Solistas jai siekė suteikti lengvumo, o molto vivo talkino šią nuotaiką kuriant). Paslanki melodika skambėjo su vidiniu muzikos judėjimu, jauduliu, kurį palaikė besipinantys, vienas kitą keičiantys simfoninio orkestro instrumentai. Šį kartą ir mediniai pučiamieji bei valtorna buvo solistai greta dainuojančio baritono. Net styginius kompozitorius panaudojo vos keliems soliniams epizodams. Netikslinant vos kelių nepavykusių atsitiktinių epizodų, gražiai solavo anglų ragas, klarnetai, valtorna. Įstojusius varinius (gaila, kad daina „Vidurnaktį“ dainuota ne paskutinė...) dirigentas dar suaktyvino, ir dainininko teksto apie mirtį ir gyvenimą jau beveik nebesigirdėjo.

Gražus Romano Kudriašovo balsas skambėjo intymiai, subtiliai, solistas neforsuodamas dainavo aukštame registre ir sukūrė elegišką paveikslą. Norėjosi girdėti tiksliau artikuliuojamas atskiras frazes ir pavienius skiemenis, kurie taikliai kompozitoriaus pažymėti.

Išklausęs Penktąją Mahlerio simfoniją Arnoldas Schönbergas pasakė: „Aš pamačiau visai apnuogintą jūsų dvasią. Ji atsiskleidė prieš mane kaip laukinis, paslaptingas peizažas su gąsdinančiomis bedugnėmis ir linksmomis pievelėmis, tyliais idiliškais užkaboriais.“ Tai instrumentinės trilogijos, pasibaigiančios Septintąja simfonija, pradžia. Svarbų vaidmenį vaidinę dainuojamieji poetiniai tekstai dabar užleido vietą grynai instrumentinei muzikai. Tačiau ryšys su daina stipriai jaučiamas ir Penktosios simfoniniame audinyje, kuris atveria pasaulio konfliktiškumą, jaudinančias emocijas, kančios ir nusivylimo ženklus.

Trimitas tarsi atitraukė uždangą ir klausytojui atvėrė pasaulio sceną. Ji buvo išraiškinga ir įtaigi. Kuriamoje nuotaikoje išskirčiau prasmingai kontrastavusį, grakštų, šviesų pirmųjų smuikų epizodą iki nuorodos „sunkiai“ perėjimo į kodą. Audringoje antroje dalyje pristigo tik geresnio violončelių derėjimo. Trečioji dalis Scherzo tapo simfonijos dramaturgijos centru. Gan tiksliai artikuliuoti valtornos solo, gražūs dialogai su styginiais. Aštuntą skaitlinę „kaip laukiniai“ grojantys styginiai kiek suklibėjo, kaip ir finalo fugoje. Tačiau dirigentas paieškojo ypač emocionalios kalbos įvairiaspalvei valso pulsacijai perteikti. Nuostabaus grožio ketvirta dalis Adagietto suteikė galimybių ir dirigentui, ir styginiams atskleisti ypatingą emocionalumą. Orkestras grojo labai plastiškai, išraiškinga dinamika ir sukūrė jautrų pasakojimą, įprasmindamas nuorodą molto espressivo, oro virpėjimą, įsikūnijusią palaimą. Optimistinis finalas apibendrino stambią muzikos drobę, kurioje svarbūs tapo visų orkestro grupių solistai. Du iš jų dirigento pelnytai buvo pagerbti prieš publiką – trimitininkas Dovas Lietuvninkas ir valtornistas Andrius Dirmauskas.     

Gausūs ir supratingi klausytojai nepertraukė muzikos dalių aplodismentais ir įtikinantį atlikimą priėmė itin karštomis ovacijomis. Jų sulaukė ir kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrinys „Saudade“ simfoniniam orkestrui (2019). Opusas efektingas dinaminėmis bangomis, siekiančiomis fortissimo priblokšti klausytoją. Tai pavyko. Gilesnės filosofinės koncepcijos neišgirdau. Ji paaiškinama kūrinio anotacijoje.