Atlikėjo ir instrumento universalumas

Vasario 25 dieną „Organum“ salėje šurmuliavo svečiai, susirinkę išgirsti naują fortepijoną YAMAHA CFX, kurį išrinko ir tą vakarą pirmas „prakalbino“ pianistas Lukas Geniušas. Pristatydamas instrumentą YAMAHA atstovas Baltijos šalyse latvis Gintas Dobbermannas pabrėžė, kad 1887 m. įkurta kompanija gamybą pradėjo nuo vargonų, ir tik 1900-ieji tapo fortepijonų linijos pradžia. Papasakojęs apie instrumento evoliuciją Dobbermannas pasidžiaugė galintis pristatyti naujos kartos fortepijoną CFX, o „Organum“ – pirmasis jo klientas Europoje. Tarp svečių buvo ir YAMAHA fortepijonų technikas, pasak vakarą vedusios Gerūtos Griniūtės, „instrumentų burtininkas“ Shunsuke Yokoyama.

Griniūtės kalbinamas Geniušas trumpai papasakojo, kuo ypatingas naujasis salės karalius. Pianistas teigė, kad gamintojai žengė didelį žingsnį į priekį, skirdami ypatingą dėmesį fortepijonu išgaunamam garsui. Už XIX a. instrumentus šiuolaikiniai yra didesni, nes didėjo ir salės, o pagrindinis jų bruožas – universalumas. Šį naujojo fortepijono universalumą Lukas ir norėjo pademonstruoti, vakarui pasirinkdamas vieną sudėtingiausių ir įspūdingiausių Ferenco Liszto kūrinių – Sonatą fortepijonui h-moll, itin tinkamą plataus spektro fortepijono raiškos priemonių išsklaidai parodyti.

Koncerto pradžioje Geniušas paskambino Franzo Schuberto keturis ekspromtus iš op. 90 (D. 899). Kiek matinis instrumento tonas labai tiko subtiliems smulkios technikos atspalviams išgauti, jis skambėjo ramiai ir lengvai. Bisui pianistas paskambino Schuberto Menuetą, o po jo – Fryderyko Chopino etiudą vien juodais klavišais Ges-dur, op. 10, Nr 5. Kaip pianistas išraiškingai palygino, „deka yra viena pagrindinių fortepijono dalių, pagaunanti vėją“. Ir tikrai, vienu atsikvėpimu paskambintas etiudas prašvilpė lyg vėjas, arba, tiksliau, lyg vėjyje suskambę varpeliai ir varpai...

Didysis koncerto numeris buvo, žinoma, Liszto Sonata h-moll. Regis, į viršūnes įkopęs virtuozas jau nebegali niekuo nustebinti, nes jau yra pademonstravęs meistriškumą ir rečiausią ištvermę (prisimename jo atliktus fortepijoninių koncertų ciklus ir pan.). Sekiau Geniušo kelią, rašiau apie jo raidą įkandin pirmosios recenzijos, kai jam tebuvo šešiolika. Ir vėl vien patogiai sėdėti ir gėrėtis skambinimu, suvokiant, kad kiekvienas Luko pasirodymas yra šventė ir dovana, nepavyko. Fortepijonas suskambo galingai kaip orkestras ir tiesiog prikaustė prie kėdės, o klausa ir smegenys nuo girdimos garsų pasakos vėrėsi nelyginant austrė. Neprisimenu, kada patyriau tokį tiesioginį santykį su atlikėjo perteikiama energijos visata, kada į klausytojo sąmonę apeliuojanti interpretacija taip tiksliai, sakytum, mikrono tikslumu perduoda kūrinio idėją tiek visumos, tik detalių požiūriu.

Pats su fortepijono klavišais tarsi suaugęs pianistas sukūrė nuo pirmos iki paskutinės natos užburiantį įvykį, žėrinčiais pasažais, pasakiškai galingais akordais (epizodai sutelkti, vientisi) žaidė kaip kūrėjas, čia ir dabar kuriantis tobulai listišką nuotaiką ir muzikinį vaizdą, o iš lėtų perėjimų padarė nuo įtampos ir laukimo (o kas toliau?) net virpančias struktūras, nėrė dangiškas ir logika nuginkluojančias prasmes... Toks gebėjimas įsikūnyti į tikrą demiurgą – šiais laikais išties retas reiškinys.

Geniušo stiliui, skambinant romantikų kūrinius, labai tinka „The Guardian“ muzikos apžvalgoje pateiktas apibūdinimas – „visos galios intensyvumas“ ir „ugningas ekspresionizmas“. Jau anksčiau esu rašiusi, kad subrandinęs savą stilių pianistas labai mėgsta filosofuoti garsais, kartais specialiai išryškinti lyrinę medžiagą vos vos pakeitus tempą į lėtesnį, tegu kelis taktus, pateikti netikėtų minties posūkių. Manyčiau, kad tai pats sunkiausias dalykas, pasiekiamas labiausiai apdovanotiesiems neeiliniais gebėjimais, maštabiškumu ir proto galia. Ir būtent ši Liszto, kurį atlikti ne paviršutiniškai triukšmingai ne taip ir paprasta, interpretacija mane nuginklavo, nes išgirdau tą vidinį, gelminį Lisztą, sukaustantį savo jėga.

Nepaprasta laiko ir faktūros įvalda, laisvas muzikavimas, kada viskas skaidru, tikslu, kiekviena nata savo vietoje, dėmesį kaustantis mąstymas, meistriškas pedalizavimas, iki menkiausių detalių nušlifuotas frazavimas ir subtiliausi garso niuansai padarė nepamirštamą įspūdį, kaip ir faktas, kad pusvalandis šios vulkaniškos muzikos kažkokiu būdu virto, atrodytų, keliomis akimirkomis ar minutėmis. Tad nuskambėjus paskutiniam garsui norėjosi, kad šis nuostabus emocinis išgyvenimas tęstųsi. Karališkas atlikimas!