Vilniaus pašlovinimas

Po Vasario 16-osios iškilmių ir įvairių renginių šventiškai nusiteikusi publika rinkosi į vakarinį koncertą Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame skambėjo Arvydo Malcio „Impetus“ (2001) simfoniniam orkestrui ir įvyko Donato Zakaro oratorijos „Gratulationes Vilnae“ (Vlado Braziūno tekstas) sopranui, baritonui, mišriam chorui, kameriniam orkestrui ir mušamiesiems pasaulinė premjera. Scenoje pasirodė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, solistai Kamilė Bontè (sopranas), Arminas Skirvainis (baritonas) ir choras „Vilnius“ (vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas), kurio užsakymu (prisidedant Lietuvos kompozitorių sąjungai bei autorių teisių asociacijai LATGA) opusas ir sukurtas. Atlikėjus interpretacijos keliais patikimai vedė orkestro meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas.

Arvydo Malcio koncertinė pjesė „Impetus“ (2002, dedikuota Mstislavui Rostropovičiui) erdvę pripildė laisvės nuojauta ir stipria energija, kuri, atrodė, visus sutelkė atidžiam klausymuisi. Tokios pakylėto susikaupimo būsenos publika pasitiko ir antrą koncerto dalį, joje suskambo ne tik Vasario 16-osios iškilmei, bet ir Vilniaus gimtadieniui skirta Donato Zakaro oratorija „Gratulationes Vilnae“ („Vilniaus pašlovinimas“). Kūriniui taip pat netrūko ir didybės, heroizmo, ir aistringos, jaunos širdies polėkio. Galiu tik paploti už žodžio ir muzikos santarvę, už opuso įvairovę, kupiną netikėtų muzikos kalbos posūkių. Kompozitorius daug metų yra dainavęs chore, tad jo kūrinių vokalinės partijos visada kruopščiai apgalvotos, išnaudojama kuo daugiau balso savybių ir kartu išlaikomas savitas stilius. Platus diapazonas, skaidri faktūra, melodingumas ir tonalumas – šie būdingi bruožai buvo gražiai perteikti atlikėjų, ypač choro „Vilnius“, kuris, atrodė, mėgavosi kiekvienu oratorijos taktu.

Apie Vilniaus gimtadienį, oratoriją ir kūrybinius impulsus kalbamės su kompozitoriumi Donatu Zakaru.

Šiemet Vilnius mini garbingą 700 metų gimtadienį. Ar galite pasakyti, kokią įtaką jums daro miesto kultūra?

Vilnius yra sostinė ir čia sutelkti vieni geriausių šalies meninių kolektyvų. Mano nuomone, būtent jų gebėjimai ir reiklumas skatina tobulėti kompozitorius. Čia, Vilniuje, turėjau geriausius savo amato mokytojus – Osvaldą Balakauską (kompozicija) ir Česlovą Radžiūną (choro dirigavimas). Be to, mano chorinei kūrybai didelę įtaką padarė dainininko darbas Vilniaus miesto savivaldybės chore „Jauna muzika“, kuriame turėjau galimybę susipažinti su gražiausiais choro muzikos opusais, naujausia lietuvių ir užsienio kompozitorių kūryba, ją atlikti. Vilnius pilnas kultūrinio vyksmo, aukščiausio meninio lygio renginių, koncertų, spektaklių, parodų ir performansų. Visa ši aplinka gyvena mano muzikoje.

Ir išties, atrodė, kad jūsų oratorijoje knibžda miesto gyvenimo detalių, kultūros, juntamas nuolatinis judėjimas ir kaita. Pirmiausia kodėl pasirinkote Vlado Braziūno eiles?

Poeto Vlado Braziūno tekstus pasiūlė choras „Vilnius“. Kartais rasti tinkamus žodžius sunkiau nei sukurti muziką. Supratau, kad šie tekstai – svarbiausias atspirties taškas, nes vien juos skaitant muzika, atrodė, jau skamba... Turėdamas medžiagą sudėliojau kūrinio struktūrinį planą, jame – dalių ir eilėraščių seka, kiekvienos konkrečios padalos atlikėjų sudėtis ir pavadinimai.

Ne mažiau įdomu, kodėl toks kūrinio pavadinimas?

Kai išsikristalizavo kompozicinė kūrinio struktūra, Braziūnas pasiūlė pavadinimą „Gratulationes Vilnae“ – „Vilniaus pašlovinimas“. Visi pasirinkti jo eilėraščių rinkiniai susiję su Vilniumi – „Vilniaus heteroglosija“, „Vilniaus sonetai“. Jie padiktavo kūrinio dalių pavadinimus. Oratoriją sudaro trys dalys: pirma dalis „in civitate nostra Vilna“ („mūsų mieste, Vilniuje“) – citata iš Gedimino laiško, naudojama Braziūno eilėraštyje, antra dalis „Vilniaus sonetai“ ir trečia dalis „Vilniaus heteroglosija“, kurioje išsidėlioja mažesnės padalos, pavadintos pagal jose naudojamų eilėraščių pavadinimus.

Išplėskite savo pasakytą mintį apie oratoriją, kad „kūrinio muzikos stilistika nėra labai disciplinuota“.

Kartais išgirdus vos kelis garsus galima pasakyti, kas kūrinio autorius. Taip yra, pavyzdžiui, su Arvo Pärto muzika. Manau, kad muzikos kalbos ar stiliaus savitumas kompozitoriui labai vertingas dalykas, bet jis kartais uždaro autorių į tam tikrus rėmus. O aš norimai minčiai, emocijai išreikšti stengiuosi pasitelkti visas įmanomas muzikines priemones. Todėl oratorijos stilistiką galėčiau pavadinti nedisciplinuota. Kartais man nepavyksta išvengti klišių, stereotipų, eklektikos, bet labai stengiuosi, kad tai nevirstų kiču, nevaldomu stilių margumynu ir „daugžodžiavimu“. Muzika turi ją sudarančią kalbą, žodžius ir gramatiką. Jei kalbėsime niekam nesuprantama kalba, tai niekas ir nesupras, ką norime pasakyti (nebent toks tikslas, kad niekas nesuprastų). Savo kūryboje stengiuosi kiekvienam kūriniui (ypač stambesnės formos) rasti jungiantį elementą, leitmotyvą, tembrinę spalvą. Ne išimtis ir ši oratorija. Taip pat manau, kad muzikos kalbos įvairovė padaro kūrinį įdomesnį, nenuobodų. Žinoma, turi būti tam tikras vientisumas.

Kaip vyko pats kūrybos procesas, kokie lydėjo iššūkiai?

Oratoriją kūriau metus. Prisipažinsiu, sukurti valandos trukmės opusą man buvo iššūkis. Pasinaudojau savo profesoriaus Balakausko ir amerikiečių kompozitoriaus Johno Williamso patarimu: „Reikia sėdėti ir rašyti, nežiūrint į nieką, stumtis į priekį.“ Kūrinio partitūrą užbaigiau pernai, liepos pabaigoje. Tuo metu jaučiau, kad padariau viską, ką galėjau. Bet klausytojui darbo rutina visiškai neįdomi. Svarbiausia – galutinis rezultatas.

Kodėl pasirinkote tokią atlikėjų sudėtį?

Kūrinys parašytas kamerinei instrumentų sudėčiai, kad jie savo garsine emisija neužgožtų palyginti nedidelio choro „Vilnius“. Instrumentų pagrindas – kamerinis styginių orkestras, minimali (po vieną instrumentą) varinių ir medinių pučiamųjų sudėtis bei nemaža mušamųjų grupė. Nors jei tokią sudėtį lygintume su vėlyvojo romantizmo simfoniniu orkestru, tai ją vadintume kamerine.

Sužinojęs apie konkrečius atlikėjus, labai apsidžiaugiau. Argi galima norėti geresnių? Studijų metais dainavau Modesto Pitrėno vadovaujamame chore „Psalmos“ ir žinau, kad jis yra nepaprastai kruopštus, autorių gerbiantis menininkas. 

Susipažinusiems su jūsų chorine kūryba, kuri grindžiama skaidria faktūra, melodingumu, tarsi ramybės pojūčiu, ši oratorija tam tikra prasme parodo kiek kitokią jūsų kaip kūrėjo pusę. Mano nuomone, oratorija jums suteikė įrankių atsiskleisti įvairesniais rakursais, joje girdėti ir jums neįprasto iškilmingumo, netgi patoso. Ar to ir siekėte?

Rašydamas kūrinį kaip tik vengiau pompastikos ir patoso. Vis dėlto kūrinys skirtas iškilmingai Vilniaus miesto sukakčiai, todėl yra keli pakilesni, gal net kiek „plakatiški“ etapai, tačiau daugiausia dėmesio skyriau subtilumui ir faktūros skaidrumui. Tikiuosi, man pavyko Braziūno tekstus sėkmingai aprengti muzikiniu rūbu. Stengiausi kūrinį sudėlioti kaip nuoseklų pasakojimą. Čia yra visko: žvilgsnis ir į Katedros aikštę, ir į Vilniaus miesto istoriją, ir į mitus. Nežinau, ar Lietuvos akademinės muzikos repertuare esama daug tokios apimties kūrinių, skirtų mūsų sostinei. Labai tikiuosi, kad, jei pasiseks, ateityje oratorija bus atlikta dar ne kartą.

Kaip manote, kuo jūsų kūryba yra išskirtinė lietuvių chorinės muzikos lobyne?

Nemanau, kad mano chorinė kūryba yra kuo nors išskirtinė. Jos kalba gana tradiciška, paremta lietuvių klasikų kūryba. Kartais matau, kad ji netgi kažkiek „senoviška“. Taip susiklostė, kad kuriu daug muzikos gyvam atlikimui. Pats esu atlikėjas, choro dainininkas, todėl turiu daug praktinės patirties, susijusios su tuo, kas scenoje pasiteisina, o kas ne. Galvodamas apie atlikėją ir dirigentą stengiuosi, kad visa, kas užrašyta natomis, atliekant kūrinį pasiteisintų. Juk dažniausiai atlikėjai jau per pirmą repeticiją supranta, ar kūrinys pasieks klausytojų širdis. Taip pat didelį dėmesį skiriu partitūrai ir jos užrašymo kultūrai. Manau, idealu, kai partitūra itin aiški ir kompozitoriaus jau nebereikia, nes kūrinys pradeda gyventi savo gyvenimą.

Pastebėjau, kad ne tik chorai, dažnai atliekantys jūsų kūrinius, bet ir publika visada labai teigiamai reaguoja ir tarsi atsiliepia į jūsų darbus. Ar tą jaučiate?

Šiuolaikinės akademinės muzikos klausytojų ratas nėra labai platus, bet kiekvienas atėjęs pasiklausyti mano muzikos man yra labai svarbus. Reikia pripažinti, kad kartais tenka šiek tiek pataikauti atlikėjui ir klausytojui, nes laikui bėgant atsiranda patirties, kokios muzikinės priemonės gali surezonuoti. Tuos dalykus, beje, itin gerai išmano populiariosios muzikos prodiuseriai. Kartu stengiuosi pasakyti ir tai, kas labai svarbu man pačiam, kuo noriu pasidalinti su kitais. Ir atlikėjus, ir klausytojus labai gerbiu, nes jie tikrai jaučia ir įvertina, ar kūrėjas padarė viską, ką galėjo, ar jam pavyko.

Sugrįžkime prie Vilniaus. Ką miesto gimtadienis reiškia jums asmeniškai?

Vilniuje gyvenu nuo studijų metų. Pirmieji apsilankymai šiame mieste žavėjo plačiomis, žaliomis erdvėmis ir senamiesčiu. Teko būti tokiuose dideliuose miestuose kaip Tokijas, Maskva, kurie man asocijuojasi su betono ir gatvių džiunglėmis bei susirūpinusių žmonių srautais. Vilnius jaukus ir visada jaunas, žvelgiantis bei žengiantis į priekį. Džiaugiuosi turininga miesto sukakties programa, pritraukiančia daug vilniečių ir užsienio keliautojų. Linkiu Vilniui dar daug metų sėkmingai gyvuoti ir visada išlikti jaunam.

Dėkoju už pokalbį.

Muzikinių įvykių apžvalgas iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė