Savaitgalis su kamerine muzika

Solidų koncertą vasario 18 d. pristatė „Naujoji muzikų karta“. Nacionalinėje filharmonijoje grojo du pasaulyje pripažinimą pelnę atlikėjai – Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos absolventas, privataus Muzikos ir meno universiteto Vienoje profesorius smuikininkas Borisas Brovtsynas ir pianistas Kasparas Uinskas. Smuikininko repertuare – per 50 smuiko koncertų, šimtai kamerinės muzikos kūrinių. Brovtsynas kviečiamas koncertuoti garsiausiose pasaulio koncertų salėse, su solidžiais orkestrais. Uinskas 2021 m. vasarą buvo antrą kartą pakviestas dalyvauti legendinės pianistės Marthos Argerich festivalyje Hamburge, kartu su violončelininku Alexandru Kniazevu pasirodė Hamburgo „Laeiszhalle“. Po šio koncerto belgų įrašų kompanija „Avanticlassic“ išleido dueto kompaktinę plokštelę su Johanneso Brahmso kūriniais.

Koncerte Vilniuje Brovtsynas ir Uinskas atliko net tris Brahmso Sonatas smuikui ir fortepijonui. Buvo labai smalsu paklausyti ne tik šios puikios muzikos, bet ir kaip seksis ją traktuoti tokių skirtingų meninių individualybių atlikėjams. Smuikininkas griežia jautriai, šiltai ir labai emocionaliai, subtiliai traktuoja kiekvieną frazę. Pianistas skambina valingai, ryžtingai, tarsi architektas formuoja muzikinį vaizdinį, vengia jausmingumo.

Pirmoje koncerto dalyje skambėjo Sonatos Nr. 1, op. 78, ir Nr. 2, op. 100. Labai nuotaikingai, švelniai, dėmesingai, gražiu smuiko tembru griežė Brovtsynas, o Uinskas gal kiek neapskaičiavo garso balanso, nes fortepijonas kulminaciniuose epizoduose skambėjo kur kas ryškiau, energingiau, goždamas smuiką.

Antroje koncerto dalyje dueto interpretuota dar brandesnė ir sudėtingesnė Brahmso Sonata Nr. 3, op. 108, kurioje virtuozine prasme ypač sunki fortepijono partija skambėjo visiškai kitaip. Puikiai derėjo abiejų muzikų traktuotės, pašvelnėjo fortepijono tembras ir garsinė paletė. Galėjome tiesiog gėrėtis puikiu Brahmso opusu. Bisui labai švelniai, tyliai liejosi Brahmso dainos „Vienas laukuose“ muzika, vėliau, publikos džiaugsmui, populiarusis šio autoriaus „Vengrų šokis“.

***

Vasario 19 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykusiame koncerte „XXI a. laiškai klasikams I“ griežė atsinaujinusios sudėties Valstybinis Vilniaus kvartetas – Dalia Kuznecovaitė (I smuikas), Algirdas Šochas (II smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas), Viktoras Rekalo (violončelė), o su jais muzikavo iš Italijos atvykusi Ūla Ulijona Žebriūnaitė (altas), iš Ukrainos – Oleksiy Shadrinas (violončelė). Skambėjo Franzo Schuberto Styginių kvintetas C-dur, D 956, dviem smuikams, altui, dviem violončelėms ir Antoníno Dvořáko Styginių sekstetas A-dur, op. 48, B. 80, dviem smuikams, dviem altams, dviem violončelėms. Kaip skaitome koncerto programėlėje, britų kompozitorius Benjaminas Brittenas yra sakęs, kad keleri metai (apie 1824–1828), kai sukurti vėlyvieji Ludwigo van Beethoveno styginių kvartetai ir paskutiniai austrų genijaus Franzo Schuberto kameriniai kūriniai, tikriausiai buvo vaisingiausi per visą Vakarų muzikos istoriją, o šio laikotarpio kūrybą galima laikyti geriausia visų laikų kamerine muzika. Išskirtinio grožio ir gilaus dramatizmo Styginių kvintetą C-dur Schubertas parašė 1828 m., likus dviem mėnesiams iki mirties.

Publika (beje, plojusi atlikėjams tarp kvinteto dalių) labai šiltai priėmė šio ilgo kūrinio atlikimą. Bet, mano nuomone, tai nebuvo aukščiausio meninio lygio traktuotė. Galbūt to priežastis – nuolat besikeičianti Vilniaus kvarteto sudėtis, dar nespėta susigroti. Tiesa, Dalia Kuznecovaitė energingai vadovauja naujiems nariams. Pamenu tobuliausiai skambėjusias kvarteto atliekamų kūrinių traktuotes, kai į ansamblį labai sėkmingai įsiliejo talentinga altininkė Kristina Anusevičiūtė ir ukrainietis, subtiliai griežiantis violončelininkas Viktoras Rekalo, o antruoju smuiku puikiai griežė senbuvis Artūras Šilalė.

Šiame koncerte išgirdau du „naujokus“ – antrąjį smuiką Algirdą Šochą ir Kronbergo akademijos studentą, Ukrainos violončelininką Oleksijų Shadriną. Žinia, kameriniuose ansambliuose labai aiškiai girdėti mažiausios nesėkmės, netikslus atskirų instrumentų garso intonavimas ir t.t. Tik gerai surepetavę, panašiai muzikinę medžiagą girdintys bendraminčiai gali nepriekaištingai atlikti tokius šedevrus. Šiuo atveju juntamos pastangos griežti sinchroniškai kartu pasiteisino, nors ne visada tai pavyko sudėtingiausiose kūrinio atkarpose. Apie muzikos grožį, jos tobulą tekėjimą ar plėtotę ramiai pagalvoti neteko. Kartais pasitaikė ir netikslaus intonavimo. Visada beveik taip pat traktuojamos temos netgi pabodo, tas ypač jautėsi ilgiausioje, labiausiai išplėtotoje pirmoje kvinteto dalyje. Be to, stebino tai, kad jaunajam violončelininkui Shadrinui buvo patikėtas tarsi svarbesnis vaidmuo nei Rekalo, nes per visą atlikimą dominavo jo violončelės partija, kulminacijose net ne visada kokybiškai pagrota. Geriausiai kvintetui pavyko atlikti lėtos tėkmės muziką, gražiai, subtiliai skambėjo antrosios (Adagio) dalies meditatyvūs epizodai.

Antroje koncerto dalyje Dvořáko Styginių sekstetui atlikti prisijungė retai į Lietuvą sugrįžtanti žymių menininkų – dainininkės Giedrės Kaukaitės ir kino režisieriaus Arūno Žebriūno – duktė, altininkė Ūla Ulijona Žebriūnaitė, gyvenanti Turine (Italija) ir jau daugiau nei dešimtmetį vadovaujanti prestižinio Italijos radijo ir televizijos (RAI) orkestro altų grupei. Gaila, kad nebuvo progos pasigėrėti jos atlikimo subtilybėmis, nes atlikėjos solo sekstete skirti tik keli sakinukai, o per visą kūrinį altų partijos dažnai dubliavosi su violončelių, kurios nustelbdavo savo „kaimynes“. Tačiau Dvořáko Styginių sekstetas nuskambėjo kur kas linksmiau ir paprasčiau nei Schubertas. Kažkodėl prisiminiau smuikininkės Dalios Stulgytės ir styginių kvarteto iš Vokietijos muzikavimą, kuriame ypač žavėjo neįtikėtinas garso tyrumas, tarsi ledo skaidrumo spindesys. Šiame koncerte to pasigedau.