Šventiniame koncerte skambėsiantį A. Malcio kūrinį įkvėpė Mstislavas Rostropovičius

Taip sutapo, kad Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) kompozitoriaus Arvydo Malcio kūrinius Filharmonijoje atlieka svarbioms datoms skirtuose koncertuose: dedikuotame Sausio 13-ajai vyko pasaulinė jo simfonijos „Vakarykštis pasaulis“ premjera, Vasario 16-ajai – skambės simfoninis paveikslas „Impetus“. Kalbantis su muziku apie šį prieš porą dešimtmečių parašytą kūrinį, susipina kelios įdomios istorijos. Pasirodo, „Impetus“ užsakovas – legendinis Mstislavas Rostropovičius, dirigavęs kūrinį per premjerą.

Ar sovietmečiu esate iškrėtęs kokių nors patriotinių išdaigų? Gal net nukentėti dėl to yra tekę?

Ne, nesu, tėvai labai saugojo, kad už laisvės paieškas nebūčiau išmestas iš mokslų.

Mane labai sukrėtė Romo Kalantos drama Kaune. Nors praėjo daugiau kaip 50 metų, labai ryškiai atsimenu tas dienas. Kadangi Juozo Gruodžio konservatorijos pastatas – visai netoli R. Kalantos susideginimo vietos, aš į paskaitas kasdien eidavau Laisvės alėja, pro šalia esantį Muzikinio teatro sodelį.

Tą gegužės dieną, o ir vėlesnėmis, ten būriuodavosi jaunimas. Norėdama išvengti žmonių susibūrimo, KGB pasistengė, kad Romo laidotuvės būtų paankstintos. Tada žmonės su gėlėmis rinkosi jo susideginimo vietoje – Muzikinio teatro sodelyje. Viskas vyko spontaniškai – improvizuotas mitingas, eitynės Laisvės alėja. Eidami žmonės skandavo „LAISVĘ LIETUVAI“. Man tai buvo didelis sukrėtimas, po kurio aš pradėjau aiškiai suvokti, kas yra Lietuva, okupacija, tremtis, pokario partizanai, Vytis, Tautiška giesmė, mūsų trispalvė vėliava. Nuo to laiko man Vasario 16-oji tapo labai brangiu ir šventu simboliu. Iki tol tokius mitingus matydavau per televiziją, juos rodydavo per žinias apie demonstracijas „supuvusiuose Vakaruose“.

Nuo tada pradėjau domėtis Lietuvos istorija, ieškoti literatūros. Su keliais bendraminčiais vaikščiodavome po Kauną, susiradome visas Lietuvos Respublikos užsienio šalių ambasadas, tarpukariu veikusias Kaune, visus valstybinius pastatus, ministerijas, buvusius paminklus. Sužinojome, kur koks paminklas stovėjo Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje, taip pat, pavyzdžiui, kad vietoj sovietinio tanko ant pjedestalo iki okupacijos stovėjo Juozo Zikaro Laisvės statula, sovietinio veikėjo Dzeržinskio paminklo vietoje – paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę, pastatytas iš surinktų akmenų, rastų kovų už Lietuvos nepriklausomybę vietose. Beje, tą paminklą šventino pats Maironis.

Simboliška, kad aš pradėjau mokytis muzikos Juozo Naujalio meno mokykloje, ji buvo įsikūrusi buvusioje Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje Gedimino gatvėje. Čia dirbo ministras, generolas Kazys Skučas, – tas, kuris po SSSR ultimatumo 1940 metais buvo išvežtas į Maskvą ir sušaudytas. Vėliau J. Naujalio meno mokykla buvo perkelta į reprezentacinius Arkivyskupų rūmus senamiestyje.

Kitas simboliškas sutapimas – Romo Kalantos ir mano gimimo diena ta pati, vasario 22-oji, tik jis keleriais metais vyresnis.

Tikrai pasisekė, kad manęs neišdavė klasiokas Antanas iš vidurinės mokyklos, tada J. Aleksonio vardo, laikų. Jis, kaip ir daugelis dalyvavusiųjų Kauno įvykiuose, buvo iškviestas KGB atpažinti nuotraukose užfiksuotus žmones. Sakė vienoje pamatęs mane, bet tylėjo. Po tų demonstracijų keleto studentų iš konservatorijos po vasaros atostogų aš jau nebeišvydau...

Demonstracijos tęsėsi kelias dienas. Milicija ir sovietų desantininkai kvartalais apsupdavo gatves prie Laisvės alėjos ir bananais mušdami minią suiminėdavo žmones, tempdavo juos į autobusus ir dengtus sunkvežimius. Po to dar kurį laiką buvo sustiprintas patruliavimas centre – vaikščiodavo po tris milicininkus, iš kurių du būdavo perrengti MVD kariuomenės kareiviai. Jie stabdydavo mane, su violončele einantį į konservatoriją, ir klausdavo, ką nešu. Kartą liepė ištraukti instrumentą ir jiems parodyti – gal pamanė, kad nešuosi ginklą ar vėliavą su kotu. O gal šiaip norėjo pademonstruoti savo galią. Kasmet minint Romo Kalantos susideginimo metines Kauno centre būdavo sustiprintas saugumo ir milicijos budėjimas.

Manau, kad ir aš, ir kai kas iš mano kartos po tų Kauno pavasario įvykių pasikeitėme, subrendome. Iki tol mūsų laisvės išraiška buvo tik rokas, džinsai ir ilgi plaukai, o po 1972-ųjų gegužės atsirado kai kas daugiau.

Jūsų kūrinys „Impetus“ neatsiejamas nuo legendinio Mstislavo Rostropovičiaus. Jis dirigavo per premjerą garsiajame Ravenos festivalyje, Mauro de André rūmų salėje, 2002 metais. Papasakokite, kaip atsirado „Impetus“.

Pirmą kartą Mstislavą Rostropovičių išgirdau ir pamačiau 1972 metais. Jis atliko solo partiją Antonino Dvořáko koncerte violončelei ir orkestrui. LNSO dirigavo Margarita Dvarionaitė. Mums, jauniems violončelininkams, Rostropovičius tais laikais buvo didžiausias autoritetas. Aš savo kolekcijoje turėjau supirkęs visas anuomet „Melodijos“ įrašytas jo plokšteles. Po to, kai šis didis muzikas pasitraukė į Vakarus, visi jo įrašai buvo išimti iš plokštelių parduotuvių. Ilgą laiką už geležinės uždangos apie jį nebuvo jokios žinios. Su M. Rostropovičiumi susitikau po daugelio metų, 1993-iaisiais, Lisabonoje, „Koliziejaus“ koncertų salėje. Nuo tada per LNSO koncertus susitikdavome kasmet: turėjome daug bendrų koncertų ir kaip su solo griežiančiu violončelininku, ir kaip su dirigentu. Su juo aplankėme daug šalių, grojome garsiose salėse, žymiuose festivaliuose. Ne kartą koncertavome Gštade (Šveicarija) jo įsteigtame festivalyje. Tai buvo ypatingo talento, plataus mąstymo, didelės širdies, jautrus ir įdomus menininkas. Ir labai smalsus – visada klausinėdavo, kaip sekasi, ką rašau, vis žadėdavo, kad kai kitą kartą lankysis Lietuvoje, būtinai atvažiuos pasisvečiuoti ir į mūsų sodybą. M. Rostropovičius mėgo humorą, kaskart pripasakodavo anekdotų, linksmų atsitikimų. Jis žinojo kelis mano kūrinius, o iš kito šviesaus atminimo dirigento Sauliaus Sondeckio girdėjo gerų atsiliepimų apie mano muziką, tad kartą atvykęs pasiūlė man parašyti kūrinį simfoniniam orkestrui. Jis pageidavo, kad tai būtų efektingas koncertinis opusas, kaip pavyzdį nurodė B. Briteno „Vadovą po orkestrą“. Taip 2001 metais parašiau „Impetus“ – žymiajam M. Rostropovičiui dedikuotą kūrinį, kurį jis dirigavo per premjerą Italijoje, Ravenos festivalyje, „Palazzo Mauro de André“ salėje 2002-ųjų liepos mėnesį. Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras.

Šis opusas išsiskiria stipriu energijos užtaisu, tai intonaciškai vientisa koncertinė pjesė trigubos sudėties simfoniniam orkestrui su praplėsta mušamųjų grupe. Kūrinio muzikinio judėjimo postūmis – pačioje jo pradžioje skaidriame mušamųjų fone pasigirstantis žaismingas sutartinių motyvas, atliekamas trijų obojų, kurį vėliau, tirštėjant faktūrai ir formuojantis kontrapunktams, perima vis kitos instrumentų grupės. Reprizoje sutartinių motyvą atlieka mušamieji. Šis sutartinių motyvas, kaip ir viso kūrinio intonacinė sandara, konstruojamas keturių natų serijos pagrindu, modeliuojančiu melodines, ritmines ir tonacines slinktis. Kompozicijos struktūrai svarbus skaičius 4. Kūrinio branduolys – keturių natų serija. Melodija kartojasi keturis kartus, ji turi keturis skirtingus melodinius apvertimus, kurių kiekvienas kartojasi keturis kartus keturiose skirtingose intonacijose. Kompozicijoje vyrauja žaisminga sutartinių nuotaika, prancūzų kritikė Michele Porzio ją sugretina su Igorio Stravinskio „Šventojo pavasario“ epizodu, kur skamba fagoto atliekama lietuvių liaudies daina.

Esate sakęs, kad didelę dalį kūrinio sėkmės lemia ir garsūs vardai – atlikėjai. Kiek šiuo konkrečiu atveju jie davė „Impetus“?

Taip, kad kūrinys gyventų ir taptų populiarus, labai svarbus yra jo pirmas atlikimas. Nuo pirmo atlikimo priklauso, ar kūrinys gyvens, tęs savo istoriją, plės savo geografiją. Garsūs vardai, be abejo, prisideda prie sėkmės, į kūrinį tada atkreipiamas didesnis žiniasklaidos dėmesys, jis lyg ir gauna kokybės ženklą, nes jį atliko garsus solistas ar dirigavo žinomas dirigentas.

„Impetus“ skambėjo Ukrainoje, Armėnijoje, Latvijoje, Italijoje, po kelis kartus atliktas Rusijoje ir Lietuvoje.