Plačiai praverti uždangą

Atrodo, jau retai koncertuose gali patirti atradimų. Tačiau vasario 4-osios vakaras Nacionalinėje filharmonijoje sužadino būtent atradimų jausmą. Koncerto tema „Per nailono uždangą. Vytautas Bacevičius ir Grażyna Bacewicz“ padiktuota 2018 m. išleistos monografijos apie lietuvių muziką „Nailono uždanga“ (autorės Rūta Stanevičiūtė, Danutė Petrauskaitė ir Vita Gruodytė), kurioje nailono uždangos metafora byloja apie Šaltojo karo meto kultūrines atskirtis, okupuotos Lietuvos ir į Vakarus pasitraukusių muzikų gyvenimus. Tarp jų – brolio ir sesers Vytauto ir  Gražinos Bacevičių likimai. Žinia, keturių talentingų vaikų šeimai pasidalijus į lietuvišką (broliai) ir lenkišką (seserys) puses, istorijai liko vienas žymiausių Lietuvos kompozitorių ir pianistų, vėliau pasitraukusių į JAV, Vytautas Bacevičius (1905–1970) ir iškili Lenkijos kompozitorė bei smuikininkė Grażyna Bacewicz (1909–1969). Jų simfoniniai kūriniai – Bacevičiaus Šeštoji simfonija „Kosminė“ („Symphonie cosmique“) ir Bacewicz Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 4 suskambo vasario 4-ąją filharmonijoje, atliekami Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir lenkų smuikininko Januszo Wawrowskio.

Vis dėlto pirmiausia apie tai, kad koncerto turinys pasirodė kur kas aktualesnis nei pro nailoną prasiskverbę anuometinės epochos kontūrai. Koncertas rezonavo su šių laikų kultūriniais kontekstais ir tarsi naujai iškėlė klausimus, ateinančius iš netolimos praeities, bet vis dar neatsakytus. Ar tikrai jau įveikėme sienas ir uždangas? Kiek per keletą nepriklausomybės dešimtmečių tapo atvira Lietuvos muzikinė (ir ne tik) kultūra? Ar lietuviai yra visaverčiai pasaulio kultūros procesų dalyviai? Ką čia pasaulio – ar esame visaverčiai Bacevičių šeimos nariai (kalbant šiek tiek metaforiškai), suvokiantys ir priimantys kaimyninės šalies ir mūsų kultūros bendrumus? Ar dedamos visos pastangos, kad juos geriau pažintume, o Lenkijoje geriau pažintų mus, šioje misijoje jau nesidarbuojant amžinybėn iškeliavusiam Krzysztofui Drobai ir kitiems prijautusiems? Atsakymas – ne. Bent jau nepakankamai. Matyt, mums dar liko, kaip apie knygą „Nailono uždanga“ yra kalbėjęs kompozitorius Šarūnas Nakas, kažkokia kraupi patirtis, kurios šleifas dar labai tvarus ir galbūt mes jį ne visada atpažįstame kasdienėse kalbose ir poreikiuose.

Tokios mintys ypač kirbėjo klausantis Bacewicz Ketvirtojo koncerto smuikui ir orkestrui. Tai įtaigus, tobulos formos, nuostabiai reljefiškos dramaturgijos ir skoningos raiškos kūrinys. Sakytume, aukščiausios prabos, kaip ir kita gausi autorės kūryba, ypač smuiko koncertai, nes autorė buvo ir žymi smuikininkė. Ne veltui Bacewicz laikoma pirmąja kompozitore moterimi lenkų muzikos istorijoje, kuri minima tarp žymiausių kūrėjų ir apdovanota garbingomis premijomis. Nenoriu nieko savintis, bet pasitaikius progai paklausčiau: kodėl tik lenkų muzikos istorijoje? Bent jau nuo XVIII a. smuikininko Felikso Janevičiaus (Feliks Janiewicz) galima rasti abiejų kultūrų bendrų taškų, kad ir per literatūrą, kurią laikome ir sava – per Adomą Mickevičių (Adam Mickiewicz), Česlovą Milošą (Czesław Miłosz). Tad matyti Grażyną Bacewicz ir beveik pamirštą jos brolį pianistą Kęstutį Bacevičių savo kultūros lauke būtų visiškai natūralus reiškinys. Tik tam reikia pastangų.

Ketvirtąjį koncertą smuikui ir orkestrui filharmonijoje griežė išskirtine charizma apdovanotas smuiko virtuozas Januszas Wawrowskis, 2017 m. jau koncertavęs Nacionalinėje filharmonijoje, o pernai prestižinei kompanijai „Naxos“ su maestro Christopherio Lyndon-Gee diriguojamu Nacionaliniu simfoniniu orkestru įrašęs ukrainiečių kompozitoriaus Valentino Silvestrovo simfoniją smuikui ir orkestrui „Dedikacija“. Prieš koncertą Justinos Paltanavičiūtės kalbinamas smuikininkas sakė, kad „mes, lenkai, lietuviai ir kitos Rytų Europos tautos, turėtume kur kas labiau vertinti savo kompozitorių kūrybą: daugiau jos išleisti, įrašyti, dalintis žiniomis apie ją tarpusavyje. <...> Mano nuomone, Bacewicz vertinama nepakankamai. Žinomi jos simfoniniai ir kameriniai kūriniai, tačiau nedaug kas žino, kad ji sukūrė septynis nuostabius koncertus smuikui! Man, kaip smuikininkui, įdomu, kad jos koncertai, parašyti tarp 1930-ųjų ir 1960-ųjų, atspindi ne tik Bacewicz kūrybinio stiliaus evoliuciją, bet ir XX a. komponavimo principų ir estetikos raidą. O paskutinis – labai modernus, sakyčiau, novatoriškumu pranoksta net Witoldo Lutosławskio kūrybą. <...> Be Fryderyko Chopino muzikos universiteto, kuriame dirbu, orkestro, Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras buvo pirmasis, sutikęs su manimi atlikti Bacewicz koncertą smuikui. Labai džiaugiuosi galėdamas groti kūrinį, kuris man yra didelis atradimas.“

Neabejotina, kad šis smuiko koncertas ir Bacewicz simfoninis meistriškumas tą vakarą daugeliui tapo stebinančiu atradimu (kartais Lietuvos scenose suskamba autorės kamerinė kūryba). O atradimo džiaugsmą dar sustiprino puikus kūrinio atlikimas. Solistas Januszas Wawrowskis žavėjo ypač minkštu, skaidriu garsu (beje, smuikininkas griežia Antonio Stradivari 1685-aisiais pagamintu instrumentu), užtikrintai nardydamas sudėtingoje, melodinių linijų bei įvairiausių charakterių kupinoje faktūroje sudarė lengvo, elegantiško muzikavimo įspūdį, perteikė tobulos klasikinės formos pajautą. Nors su mūsų Nacionaliniu simfoniniu orkestru Wawrowskis groja tikrai nedažnai, ir solistas, ir orkestras, patikimai vedamas Modesto Pitrėno, sukūrė nedalomą vienį. Tokią bendrą emociją, tokį gilų bendrą muzikos suvokimą ir jos traktavimą, koks tarp solisto ir orkestro vyravo šiame koncerte, retai tenka girdėti. Vadinasi, ši muzika mums artima ir reikalinga. Tą bylojo ir itin šilti aplodismentai bei šūksniai „bravo“, kuriais klausytojai  apdovanojo Wawrowskį ir orkestrą. Beje, kaip tikras Bacewicz kūrybos puoselėtojas, smuikininkas bisui atliko nediduką jos kapričą smuikui solo. 

Kaip būtų įdomu, kad, tarkime, šio ar kitų Bacewicz smuiko koncertų arba simfonijų imtųsi geriausi Lietuvos smuikininkai ir orkestrai. Kodėl gi ne? Juk vietoj, pavyzdžiui, „visų Šostakovičiaus simfonijų“ įrašų ar kitos seniai „nugrotos“ muzikos galima imti ir įrašyti visus Bacewicz smuiko koncertus! Gal tai būtų dar vienas žingsnis bendrų regiono kultūros vardiklių link?

Pagarba Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui ir Modestui Pitrėnui, kad koncerte imtasi atlikti Vytauto Bacevičiaus Šeštąją simfoniją („Kosminę“), gražiai papildžiusią programos turinį kitu, lietuviškuoju, Bacevičių šeimos muziku. Tačiau paradoksalu, kad mūsiškio kompozitoriaus opusas suskambo šiek tiek komplikuotai. Nors Vytauto Bacevičiaus, kaip išeivijos kūrėjo, sugrįžimas iš už nailono uždangos formaliai įvykęs (buvo surengtas jo kūrinių festivalis, vyko konferencijos, išleista įrašų, koncertuose kartais atliekami simfoniniai opusai), atlikėjų ir klausytojų sąmonėje, matyt, lūžis dar nepasiektas. Perprasti Bacevičiaus idėjas ir jas perteikti scenoje nėra taip paprasta. Kaip rašo jo kūrybos tyrinėtojai, remdamiesi paties kompozitoriaus mintimis, jo kūryba – tai „ne muzikinių temų kartojimas, o muzikinės idėjos plėtojimas“, „dvasinė, o ne fizinė kūrinio konstrukcija“, pats garsas iškeliamas į „minties simbolio“ lygmenį.

Šįkart, atliekant neilgą, vienos dalies „Kosminę“ simfoniją, jautėsi, kad kosmoso idée fixe grįstos partitūros iki galo perprasti nepavyko. Galbūt pritrūko pasirengimo laiko geriau apmąstyti unikalias Bacevičiaus idėjas ir atrasti būdą joms perteikti, o gal tokia muzika mūsų sąmonei ir ausiai per daug tolima? Tad simfonija nuskambėjo neužtikrintai, nors ir nuoširdžiai stengiantis išryškinti įdomius tembrų susipynimus, dinaminius sluoksnius, arba paslaptingą kosminę chaoso ir tvarkos simboliką. Bacevičiui dar liekame skolingi.

Koncerto pabaigoje persikėlėme į kitas netolimas platumas – į Suomiją, apie kurią dabartiniame karo kontekste, matyt, pagalvojame kur kas dažniau, ypač kaip apie saugumo garantą. Iškiliausius suomių kompozitorius ir atlikėjus taip pat pažįstame neblogai, o mūsų muzikos korifėjų Juliaus Juzeliūno ir Eduardo Balsio amžininko suomio Einojuhani Rautavaaros (1928–2016) simfoninius ar chorinius kūrinius ir šiandien galime išgirsti mūsų scenose. Žinoma, sovietmečiu pro geležinę uždangą galėjo prasiskverbti nebent didžiojo suomių romantiko Jeano Sibelijaus muzika. Tad koncertą užbaigė Sibelijaus sekėju vadinto neoromantiko (1997 m. jis nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui kaip geriausias šiuolaikinis kompozitorius) Rautavaaros septintoji simfonija „Šviesos angelas“, įkvėpta kompozitoriaus vaikystės prisiminimų ir svajų. Orkestrui paranki ir puikiai skambėjusi simfonija, kupina sodrių tembrinių potėpių ir kino muziką šiek tiek primenančio braižo, alsavo laisve ir tarsi simboliškai priminė, kad laikas atsikratyti visų nailono uždangų kaip kultūrinio nevisavertiškumo komplekso.