Gimtadienis su Beethovenu ir Bruckneriu

Šiais metais, panašiai kaip praėjusiais, gyvenimo pulsą koreguoja tebesitęsiantis karas Ukrainoje. Sunku esant tokiai situacijai švęsti ir džiaugtis. Tačiau juk nelįsi į žemę būdamas gyvas, turi suktis, dirbti, daryti tai, kas reikalinga, kam esi įsipareigojęs, kuo laikosi kiekvieno mūsų gyvastis. Teisybė, svajoti ir fantazuoti darosi vis sunkiau... Ir vis dėlto galimybių bent kiek nurimti, išgyventi sielos nušvitimą dar tebeturime. Viena jų – klasikos koncertai. Nors vienodų jų nebūna, labiausiai laukiame ir džiaugiamės tais, kuriuose mezgasi maksimaliai intensyvus ir harmoningas atlikėjo santykis su muzika. Suprantama, gera muzika.

Kaip tik tokį ypatingą santykį turėjome progą pajusti Gintaro Rinkevičiaus diriguojamame Valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncerte Nacionalinėje filharmonijoje vasario 1-ąją. Jį suteikė įsimintinai atlikti du klasikos aukso fondo opusai – Ludwigo van Beethoveno Trečiasis koncertas fortepijonui c-moll ir Antono Brucknerio Aštuntoji simfonija c-moll. Vakaro solistas – vienas įžymiausių pianistų Lukas Geniušas.

Apie Luką Geniušą rašyta tikrai daug, nesuklysiu sakydama, kad nė vienas jo koncertas neliko be kultūrinės žiniasklaidos dėmesio. Nemažai apie jį rašo ir įvairūs kiti leidiniai, ypač tie, kurie mėgsta rašyti „apie gyvenimą“. Kelios dienos prieš šį koncertą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įvyko viešas pokalbis su juo ir jo tėvu profesoriumi Petru Geniušu, kurio klausėsi sausakimša Didžioji salė. Pokalbio vedėja Gerūta Griniūtė abiejų atlikėjų aktyviai klausinėjo apie interpretaciją, regis, tikėdamasi išgirsti, kad tai kažkokia gudriai sumąstyta ir pianisto suplanuota kūrinio koncepcija... Aiman, abu Geniušai tokias galvoje gimusias koncepcijas atmetė sakydami, kad visa, kas kaip nors dirbtinai sukonstruojama, dažniausiai nepavyksta. Išvada buvo paprasta ir išmintinga: atliekamame kūrinyje atgyja visa pianisto dvasinė ir gyvenimiška patirtis. Su jos didėjimu lygia greta kinta ir muzikos atlikimas, sugeriantis visa, kas susikaupė žmogaus sieloje. Bet svarbiausias šiame procese – kompozitorius ir natomis užrašytas jo tekstas!

Tie, kurie seka Luko pasirodymus Lietuvoje, gerai žino, kad blankių koncertų jo kelyje nebuvo, tad visus lydėjo puikūs vertinimai. Jau dešimtis kartų aptartas išpuoselėtas jo skambinimas: nuo virtuoziškai valdomos klaviatūros iki fortepijono skambesio subtilybių, o ypač gebėjimo pajusti ir perteikti atliekamos muzikos raišką, tiek stiliaus, tiek giluminio muzikinio turinio požiūriu. Jo Mozartas – mocartiškas, Ravelis – raveliškas, Rachmaninovas – rachmaninoviškas, Beethovenas – bethoveniškas...

Išklausiusi Trečiojo koncerto interpretaciją, iš naujo įsimylėjau šį kūrinį, nors pats mėgstamiausias pastaruoju metu man Ketvirtasis. Tokia Luko Geniušo meno galia, kurios kaip nors išoriškai demonstruoti jam nereikia. Prieš penkerius šešerius metus jis atliko visus penkis Beethoveno fortepijoninius koncertus, suteikdamas įdomios patirties, nes pirmieji du koncertai salėse skamba labai retai. Paaiškinimą, kodėl taip yra, gavau iš paties pianisto: palyginti su Trečiuoju, pirmieji du techniniu požiūriu gerokai sudėtingesni, ypač Antrasis su tikrai sunkia kadencija.

Beje, Trečiojo koncerto pirmosios dalies kadenciją pianistas šį kartą pagrojo ypač laisvai ir pagaviai, tarsi įspūdingą romantišką improvizaciją. Galima sakyti, taip, kaip norėjo pats Beethovenas, užrašęs natose: „be taktų“. Fortepijono skambesio raiška sužavėjo klausantis antrosios dalies Largo, apgaubtos romantiška aura. Dėmesys krypo į gausius ir subtilius piano atspalvius bei netikėtą tonacijos kaitą po pirmos dalies c-moll perėjus į šviesų E-dur. Koncerto finalinis Rondo buvo atliktas taip, kaip pridera paprastam šokiui, akcentuojant reikiamas frazių dalis ir nekuriant problemų ten, kur jų nėra. Tiesiog veržliai, tiksliai, žaismingai muzikuojant ir šviesia labai greito tempo C-dur koda koncertą užbaigiant.

Po pertraukos persikėlėme į XIX amžiaus pabaigą, didelių, grandiozinių orkestrų laikus, kai erdviose koncertų ir teatrų salėse buvo klausomasi didingų simfoninių opusų. Vienas iš kompozitorių, sukūrusių net devynis tokius veikalus, – austras Antonas Bruckneris. Jo kūriniams įsitvirtinti minėtose salėse nebuvo lengva, bet pamažu vis dėlto pavyko. Tiesa, vienose šalyse lengviau, kitose – gana vangiai. Mums, gyvenusiems šiapus geležinės uždangos, Brucknerio kūryba kurį laiką buvo apskritai nežinoma. Mat kompozitorius buvo itin religingas ir ilgai vargonavo bažnyčioje... Reikėjo sulaukti nepriklausomybės, kad Brucknerio muzika suskambėtų ir mūsų koncertų salėse. Tiesą sakant, ne tik nepriklausomybės, bet ir dirigento, norinčio ir pajėgiančio tokį grandiozinį sumanymą realizuoti. Šiandien Gintaro Rinkevičiaus su Valstybiniu simfoniniu orkestru įgyvendinamas visų Brucknerio simfonijų ciklas artėja į pabaigą. 

Koncerte buvo atliekama Aštuntoji, paskutinė paties kompozitoriaus užbaigta simfonija. Dar liks Devintoji, kurios finalo iki mirties jis nespėjo užbaigti. Maždaug valandą dešimt minučių trunkantis veikalas stulbina gausybe minčių, dinamine įvairove, nuostabių lyriškų temų (dieviška trečioji dalis!) arba paprastos, liaudiškos melodikos (antroje dalyje) gausa. Palyginti trumpas, bet reikšmingas temas lydi besikeičiantis harmoninis audinys, kurio akordai juda netikėtomis slinktimis, o savita instrumentuotė staigiai kinta tarsi keičiant vargonų registrus. Apibendrinta simfonijos idėja būtų nuo visiškos rezignacijos per gilius apmąstymus ir „nuostabių mergaitės akių gilų žvilgsnį“ link finalinės šviesos, įtvirtintos orkestro tutti dūžiais.

Orkestrui parengti šį kūrinį turėjo būti didelis iššūkis. Tačiau klausydamasi kūrinio koncerte, įtampos ar nedarnos nepastebėjau. Visi muzikantai grojo nepaprastai atsidavę, stygininkai negailėjo spalvų, intensyvaus vibrato, tinkamų štrichų, o didžiulė pūtikų grupė – tikslumo, gražaus frazavimo, jautraus susiklausymo. Simfonijoje pūtikų reikšmė ypatinga, todėl jų sudėtis išplėsta. Bruckneris, susižavėjęs Wagnerio operomis, naudoja net keturias vadinamąsias Vagnerio tūbas, pasigirsta ir šio kompozitoriaus muzikos atgarsių. Antrosios dalies Trio padaloje ir trečiojoje Adagio nuostabiai suskamba dviejų arfų arpeggio.

Sekti šios simfonijos vyksmą padėjo įtaigus ir tikslingas Gintaro Rinkevičiaus vadovavimas. Maestro paniro į pačias Brucknerio muzikos gelmes, atskleidė reikšmingiausius simfonijos momentus, vedė po kulminacijų ir atoslūgių labirintą, kryptingai artėdamas prie triumfą skelbiančios pabaigos. Bravo visiems orkestro muzikantams!