Ar Mozarto muzika dar sukelia efektą?

Sausio 27 d. Wolfgangui Amadeus Mozartui būtų sukakę 267 metai. Tą dieną Kauno filharmonijoje, o sausio 28 d. Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje publika buvo pakviesta patirti „Mozarto muzikos efektą“. Scenoje kartu su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodė dirigentas Martynas Stakionis, solistai Ieva Pranskutė (smuikas) ir Mislavas Brajkovićius (violončelė, Kroatija), kurie atliko tris šio Vienos klasiko opusus: Adagio ir Fugą c-moll styginiams, Sinfonia concertante smuikui, altui ir orkestrui Es-dur (Mislavo Brajkovićiaus adaptacija violončelei) bei Simfoniją Nr. 36 C-dur (dar vadinamą „Linco“). Tarsi lietuvių dovana Mozartui gimtadienio proga nuskambėjo Juliaus Juzeliūno Poema-koncertas styginių orkestrui.

Vakaro programa pradėta Adagio ir Fuga c-moll, kurioje visiems pažįstamą Mozarto braižą identifikuoti sunku: jo kūrybai būdingas dėmesys harmonijos vertikalei čia ne pagrindinis, nes vyrauja linijinis mąstymas, savarankiškų melodijų jungtimis pagrįsta kontrapunkto technika. Net pianistas Glennas Gouldas yra sakęs, kad klausydamasis Fugos c-moll niekad neatspėtų, jog tai Mozarto kūryba. Tačiau sulaukėme ir įprastos genijaus muzikinės kalbos – ilgi aplodismentai po jo Simfonijos Nr. 36 C-dur įrodė išsipildžius klausytojų lūkesčius. Manau, ne veltui dirigentas Martynas Stakionis bisui pakartojo šios simfonijos finalinės dalies baigiamąją kadenciją, taip suteikdamas galimybę dar kartą pasimėgauti vienu būdingiausių Mozarto muzikinės kalbos bruožų – kadencijų tobulumu ir darnia harmonija. Išties, kaip ir dauguma XVIII a. kompozitorių, Mozartas rašė savo amžininkams, tuo laikotarpiu suprantamiausia ir būdingiausia maniera. Be to, jis suvokė ir šou elementą, kuriuo galėjo pasinaudoti sukeldamas didžiulius aplodismentus, – tai pasitvirtino ir po šios simfonijos atlikimo.

Jaunosios kartos vilnietė smuikininkė Ieva Pranskutė ir violončelininkas iš Kroatijos Mislavas Brajkovićius (dabar gyvenantys Vienoje) su kameriniu orkestru atliko Mozarto Sinfonia concertante smuikui, altui ir orkestrui Es-dur. Kūrinys yra tarsi simfonijos ir koncerto hibridas: koncerto žanrui būdinga tradicinė trijų dalių struktūra bei solistų kadencijos sąveikavo su orkestro partijos išryškinimu, jos reikšmingumu. Buvo įdomu išgirsti paties Brajkovićiaus alto partijos adaptaciją violončelei. Nors klausantis kilo klausimas: ar violončelė lygiavertė smuiko konkurentė? Pranskutės interpretacija pasižymėjo muzikalumu, išjaustu ir ryškiu charakterių perteikimu, lengvu virtuoziškumu – tuo, ko kartais pritrūkdavo Brajkovićiaus griežimui. Savo kūrinyje Sinfonia concertante Mozartas nemažai dėmesio skyrė solistų duetams, tačiau susidarė įspūdis, kad violončelė kiek pristabdo smuikininkės muzikavimą.

Dirigento Stakionio interpretacija buvo įtikinama ir puikiai atitiko žymaus dirigento Nicolauso Harnoncourto mintį, kad „Mozarto muzika įkūnija ramią ir lengvai plaukiančią aukščiausio lygio harmoniją. Tempai be jokios įtampos. Jie, kaip ir dinamika, turi būti absoliučiai natūralūs: jokių konfliktų, jokios nevilties. Protinga šypsena ir ideali harmonija. Interpretacija, ignoruojanti šias konvencijas, bus nemocartiška, nes ji Mozartą atvestų pernelyg arti Beethoveno.“ Stakionio tikslumas ir nepretenzingas dirigavimas puikiai atskleidė kūrinių charakterį, tačiau vietomis interpretacija pasirodė šaltoka – pasigedau to mocartiško lengvumo ir šmaikštumo, kurie lydi net rimčiausias kūrėjo kompozicijas.

Laukiant antrosios koncerto dalies labiausiai intrigavo klausimas, kaip tarp Mozarto opusų nuskambės Juliaus Juzeliūno Poema-koncertas styginių orkestrui. Panašiai kaip Mozarto Adagio ir Fuga c-moll, šis kūrinys apima skirtingų laikotarpių palikimą. Barokinio concerto grosso tradicija bei neoklasicizmo bruožais pasižyminčioje kompozicijoje girdėti ir šiuolaikinė, originali harmoninė kalba (grįsta specifiniais netercinės struktūros akordais, kurie naudojami ir „Afrikietiškuose eskizuose“). Juzeliūno braižas buvo aiškiai atpažįstamas ne tik dėl savitos harmoninės sandaros, bet ir dėl vaizdingų naratyvinių elementų – tą prognozuoja ir kūrinio pavadinimas. Ši kompozicija jau seniai įsitvirtinusi Lietuvos kamerinio orkestro repertuare, tai buvo juntama ir iš puikaus atlikimo, bei liudija orkestro išlaikomą tradiciją – šalia baroko ir klasicizmo šedevrų dėmesingai įtraukti ir šiuolaikinę muziką. Išties, šio modernaus opuso įkomponavimas į programą labai nudžiugino – ne kiekvieno kompozitoriaus kūryba galėtų skambėti greta Mozarto.

„Didis buvo jo genijus, bet taip pat buvo didžios jo genialios klaidos kuriant efektus su kontrastų pagalba“, – teigė filosofas, muzikologas Hansas Georgas Nägelis. Šio vakaro Mozarto efektas neįnešė ryškių kontrastų, buvo gana nuosaikus, tačiau maloniai nustebino netradicinis programos pasirinkimas, leidęs pasidžiaugti orkestro, dirigento Martyno Stakionio ir solistų profesionalumu.