Muzika
Kaip baisu rašyti apie bendramoksles... Ji buvo keleriais metais vyresnė. Graži. Man visada priminė puikiai žinomą amerikiečių artistę Shirley Temple. Ypatingai raiškus žvilgsnis: sukauptas, gilios akys nelengvabūdiškos net tuomet, kai Silvija šypsojosi. Gal brandino savo nuomonę, kurią buvo pasiryžusi kategoriškai apginti.
Silvija Narūnaitė gimė Kaune. Kas mažai mergaitei padavė į rankas tokį nepatogų, didelį instrumentą? Jau gerokai vėliau į šventinį vakarą Lietuvos muzikos akademijos salėje gausiai susirinkusiems bičiuliams profesorius Saulius Sondeckis atskleis tą paslaptį: mama, kurią savo grojimu buvo sužavėjęs gastroliuoti atvykęs artistas, ir žavi violončelininkė, vilkėjusi nuostabų raudoną drabužį. O gal prieš išsiunčiamas į tremtį tėvas, Lietuvos karininkas?
Vaikystė inteligentų šeimoje išugdė ne puošeiviškus bruožus, bet darbštumą, smalsumą, blaivų požiūrį į gyvenimo negandas, užsispyrimą siekiant tikslo. Silvija buvo ne saldžiabalsė, komfortu ar patogiu gyvenimu besimėgaujanti profesoriaus Sauliaus Sondeckio žmona, bet gana kategoriškai besilaikanti savo nuomonės, į kurią šeimoje visuomet atsižvelgta, ir nors prisiimdavo visus buities rūpesčius, buvo profesorė, išugdžiusi būrį puikių violončelininkų. Tikrojo visuomenės elito žmogus, gyvai reaguojantis į visuomenės kataklizmus. Dar būdamos mokinės, pianistė Veronika Vitaitė, Silvija, smuikininkė Danutė Pomerancaitė pirmą kartą mokyklos istorijoje tapo ansambliu – trio. Kiekvieną sekmadienį repetuodavo profesoriaus Levo Seidelio namuose. Grojo Ludwigo van Beethoveno trio a-moll, šiandien neįvardijamas pjeses... Pradėjus mylimiausiai mokinei Silvijai griežti savo puikaus tembro ilgesingo skambesio solo, profesorius imdavo ašaroti... Silvija buvo jo klasės perlas.
Ji studijavo pas Mstislavą Rostropovičių Maskvoje, P. Čaikovskio konservatorijoje. Atvyko jau turėdama gerą muzikos suvokimą ir griežimo technikos pagrindus, kuriuos jai meno mokykloje (dabar Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų mokykla) suteikė Levas Seidelis, vėliau Povilas Berkavičius, o P. Čaikovskio konservatorijoje – Mstislavas Rostropovičius. Drauge su smuikininku Eduardu Digriu, pianiste Halina Radvilaite dvylika metų (1964–1976) grojo trio. Vėliau dalyvavo įvairiose stažuotėse, reikšmingiausia – Zagrebe.
Gyvenimas scenoje – taip galėtume nusakyti violončelininkės būtį žemėje. Apie jos, dar devintos klasės moksleivės, pirmąjį rečitalį 1958 m. spaudoje rašė dar jaunas dėstytojas Saulius Sondeckis: „Koncerto programa didelė, sudėtinga, ją, tiesą sakant, nedaugelis mūsų respublikos violončelininkų profesionalų ryžtųsi atlikti viešame koncerte... Jaunoji violončelininkė puikiai išlaikė savo pirmąjį viešą egzaminą. Jos didžiulis darbas nenuėjo veltui. Klausytojams buvo padovanotas nuoširdžiai atliktos muzikos vakaras, o Silva nugalėjo pirmąją kliūtį sunkiame muziko atlikėjo kelyje. Muzikos mėgėjai galėjo pasidžiaugti švaria intonacija, gerai ištobulinta technika, giliu, gražaus tembro, tikrai violončeliniu tonu... Mes jau dabar drįstame džiaugtis, sulaukę violončelininkės, turinčios visus duomenis ir galimybes tapti rimta menine pajėga.“
Jau vėliau Silvija Narūnaitė-Sondeckienė koncertavo rengdama solines programas. 35 metus grojo Lietuvos kameriniame orkestre, nuo 1960-ųjų buvo grupės koncertmeisterė. Nuo 1966 m. ugdė jaunus muzikus, išleido 40 absolventų, 1991 m. tapo profesore. Galima įsivaizduoti, kiek daug pradedantiems atlikėjams ji galėjo pasakyti apie muziką! Juk daugybė valandų praleista ne tik grojant, bet ir artimai bendraujant su tokiais muzikais kaip Balys Dvarionas, Mstislavas Rostropovičius, Yehudi Menuhinas, Tatjana Nikolajeva ir daugelis kitų. Ir su bendramoksliais, jaunesniais kolegomis – Vladimiru Spivakovu, Tatiana Grindenko, David Geringu... „Brangioji Silvija, aš dabar esu prie jūros... Parašyk... Labai lauksiu Tavo laiško...“ – dar vaikiška ranka iš Latvijos rašė Gidonas Kremeris.
Silvija Sondeckienė buvo dažnai kviečiama vertinti jaunųjų violončelininkų tarptautiniuose konkursuose Zagrebe, Kišiniove, Minske, Rygoje ir kitur. Vedė daug meistriškumo kursų, nes svečiose šalyse buvo įtikėję jos dėstymo metodika. Jos logikos prireikdavo padedant įgyvendinti Sauliaus Sondeckio kūrybinius planus. Kartkartėmis pati sėsdavo prie rašomojo stalo. Gimdavo ne tik labai reikalingi metodiniai darbai, bet ir muzikinės kultūros istorijos fragmentai, tokie kaip „Violončelės menas Italijoje XVIII amžiuje“ ar „Profesorius Berkavičius – atlikėjas ir pedagogas“.
Racionalus Silvijos Sondeckienės protas atsiskleidė ne tik sprendžiant profesines problemas. Tereikia žvilgtelėti į jos sukurtus namus. Žavi jų elegancija, skoningumas ir jaukumas. Tarp gastrolių, kūrybinių ir kitokių rūpesčių užaugo du sūnūs, kurie baigė M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Kas drįstų pasakyti, kad tai buvo lengva? Sūnūs jau seniai rado savo nišą: smuikininkas Paulius – Zalcburgo Mozarteumo simfoninio orkestro pirmųjų smuikų koncertmeisteris, o violončelininkas Vytautas – tarptautinių konkursų laureatas, vis įdomiau atsiskleidžiantis scenoje kaip solistas ir kamerinių ansamblių dalyvis.
Profesorė Silvija Narūnaitė-Sondeckienė, ištaikiusi valandėlę tarp vyro problemų, kūrybinių darbų, stengėsi įgyvendinti ir savo sumanymus. Buvo sportiška, nenustygstanti, užtikrintais judesiais sukiojanti automobilio vairą, mokėsi užsienio kalbų, nuolat klausėsi kolegų ar ją žavėjusių atlikėjų naujų įrašų. Daug skaitė. Tačiau dažnai tiesiog skubėdavo pasirūpinti papietauti amžinai užmirštančiu Sauliumi Sondeckiu...
Jos išėjimo dieną Nacionalinės filharmonijos salėje violončelininkai Onutė Švabauskaitė ir Edmundas Kulikauskas simboliškai į dausas profesorę palydėjo dedikuodami jai nostalgišką ir emocionalią Giovanni Sollima „Violončelės, vibrato!“ interpretaciją su Nacionaliniu simfoniniu orkestru... Te atminimo žiedai nevysta.
