Ilgos istorijos pusiaukelė

2023 m. sausio 19 d. įvyko pirmasis ciklo „Skamba filharmonijos vargonai“ koncertas, skirtas šių vargonų 60 metų gyvavimui paminėti. Ne tik jų pastatymo Nacionalinėje filharmonijoje istorija, bet ir visi tą vakarą groti kūriniai atgręžia mus į kelio pradžią ir į vargonų legenda tapusį profesorių Leopoldą Digrį, kuris ir pasuko Lietuvos vargonų istoriją keliu, atvedusiu iki šiandienos.

Pirmajame ciklo koncerte skambėję opusai – tarsi paties lietuviškojo vargonų korifėjaus šlifuoti brangakmeniai, žymintys ryškius jo koncertinės karjeros ir sukurtos vargonų epochos sušvytėjimus: Juliaus Juzeliūno Koncertas vargonams, smuikui ir styginių orkestrui (1963) simbolizuoja daugybę maestro įkvėptų ir jam dedikuotų lietuvių kompozitorių kūrinių; Fausto Latėno „Švytėjimas“ (1993) – vienas iš daugelio profesoriaus inicijuotų užsakomųjų kūrinių M.K. Čiurlionio tarptautiniam pianistų ir vargonininkų konkursui; Franciso Poulenco Koncertas vargonams, styginiams ir timpanams (1938) – paties vargonininko itin mėgtas ir nepaprasta jo energija „įkrautas“, visuomet laukiamas koncertinis įvykis. 

Profesorius puikiai prisimena menkiausias filharmonijos vargonų pastatymo detales, kaip ir jų radimąsi lydėjusią istoriją apie suimtus tuometinio Vilniaus dailės instituto (dabartinės Vilniaus dailės akademijos) studentus, nuėjusius tuomet per Vėlines pagerbti mirusiųjų. Sovietmetis buvo itin nepalankus laikas vargonams statyti ir vargonininko specialybei rastis Lietuvoje, tačiau paradoksalu, kad profesorius Digrys būtent šiuo metu ėmėsi kurti koncertinę vargonų mokyklą.

Maestro pasakoja, kad ir tuomet kai kuriose institucijose buvo nerašytų taisyklių, o filharmonijoje galiojo tyli, bet aiški nuostata, tarsi kokie „10 Dievo įsakymų“, vienas kurių bylojo, jog „apgauti lietuvį yra nuodėmė, o Maskvą – geras darbas“. Taigi toks geras darbas buvo atliktas užsakant ir didžiuosius filharmonijos vargonus. Digrio sumanumas lėmė, kad vietoj vienų buvo įsigyti dveji – greta didžiųjų dar ir mažasis Schuke’s portatyvas (1961). Jais koncertuodamas su žinomais to meto dainininkais, profesorius spėjo apkeliauti visą Lietuvą, skatindamas susidomėjimą profesionaliąja vargonų muzika.

Na, o filharmonijos vargonų atidarymo koncerte, nuaidėjusiame 1963-iųjų lapkričio mėnesį, vargonavo Wolfgangas Schetelichas iš Leipcigo. Taip nuo 1963 m. lapkričio 4 d. pastatytų pirmųjų koncertinių vokiečių firmos „Alexander Schuke Orgelbau“ iš Potsdamo neobarokinio stiliaus trijų manualų ir pedalų, 52 registrų vargonų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertinis vargonininkų gyvenimas įgijo vis didesnį pagreitį: 1965 m. vykęs M.K. Čiurlionio pianistų konkursas 1968-aisiais tapo ir vargonininkų, tais pačiais (1968) metais surengtas pirmasis Vilniaus tarptautinis vargonų muzikos festivalis. 1965 m. pozityvą pastačius tuometinės Paveikslų galerijos – dabartinės Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos – Šv. Kazimiero koplyčioje, prasidėjo derybos dėl Katedros didžiųjų vargonų restauravimo. Taip 1969 m. Digrio iniciatyva buvo pastatydinti dar vieni Schuke’s vargonai tuometinėje Paveikslų galerijoje, kur nuolat vyko vargonų muzikos koncertai.

Aktyvus koncertinis vargonų gyvenimas Lietuvoje inspiravo daugelio to meto lietuvių kompozitorių kūrinius vargonams, kurių vienas ankstyviausių – Juliaus Juzeliūno Koncertas vargonams, smuikui ir styginių orkestrui – atliekamas vargonininkės Karolinos Juodelytės skambėjo ir šiame koncerte bei padarė stipriausią įspūdį. Karolina idealiai pasirinkta ir subalansuota registruote per visą kūrinį išlaikė garso, tembro ir dinaminį balansą su subtiliai muzikuojančiu smuikininku Džeraldu Bidva ir dirigentės Adrijos Čepaitės meistriškai valdomu orkestru. Vienu kvėpavimu solistų ir orkestro atliktas šis retai skambantis Juzeliūno šedevras leido pajusti kompozitoriaus vargoniškąją patirtį bei puikų šio instrumento išmanymą.

Antroje koncerto dalyje vietoj planuotos Valentino Silvestrovo „Tylios muzikos“, orkestro atlikėjams nespėjus gauti natų, skambėjo dar vienas Fausto Latėno kūrinys orkestrui „Bolero“. Tai kompozitoriaus bičiulio ir bendražygio, Lietuvos kamerinio orkestro altininko Tomo Petrikio padaryta orkestruotė iš paprastutės Latėno muzikos teatrui demonstracinės versijos. Šio kūrinio, perdirbto orkestrui, kompozitorius, deja, jau neišgirdo, tačiau spėjo pamatyti partitūrą, išsakyti savo pastabas. Dėl jų, pasak kūrinio bendraautorio Petrikio, atsirado dar ir įžanga, kuri yra tarsi kūrinio nuojauta ar sapnas.

Koncertą užbaigė vargonininkė Renata Marcinkutė-Lesieur, atlikdama populiarųjį koncertinio vargonų repertuaro kūrinį – Franciso Poulenco Koncertą vargonams, styginiams ir timpanams g-moll, kuris kiekvienam lietuviui vargonininkui ar besidominčiajam vargonų muzika Lietuvoje asocijuojasi su mūsų metru Leopoldu Digriu ir, žinoma, jo ugninga šio kūrinio interpretacija.

Šį koncertą, užsakytą tuometėje Paryžiaus aukštuomenėje žinomos princesės Edmond de Polignac (arba Winnarettos Singer), garsėjusios meile muzikai, kompozitorius rašė 1934–1938 m., patirdamas itin stiprius išgyvenimus. 1936 m. per automobilio avariją žuvus artimam bičiuliui kompozitoriui Pierre’ui Ferroudui, Poulenckas patyrė stiprų sukrėtimą ir paprašė draugų, kad jį nuvežtų prie Prancūzijos pietvakariuose, Rokamadūro vietovėje, stebuklais garsėjančios Juodosios Madonos. Ten jis pamažu atgavo tikėjimą, pusiausvyrą bei ramybę ir grįžęs užbaigė koncertą, greta kurio sukūrė dar ir „Juodosios Marijos Litaniją“ („Litanies à la Vierge noire“). 

Prieš imdamasis rašyti savo pirmąjį opusą vargonams, Poulencas nuodugniai studijavo Bacho ir Buxtehude’s kūrinius, mokėsi iš jų. Monumentalų, ankstyvojo baroko meistrams būdingo stylus fantasticus vienos dalies neobarokinį Poulenco koncertą dalijančios tempo nuorodos tarsi pasakoja apie kompozitoriaus patirtas prieštaringas būsenas, nesvetimas ir dažnam mūsų, todėl savas ir lengvai atpažįstamas.

Šio kūrinio atlikimas – tarsi reveransas netrukus savo 90 metų sukaktį švęsiančiam Lietuvos vargonų guru Leopoldui Digriui, atvykusiam ir dalyvavusiam pirmajame ciklo, skirto filharmonijos vargonams, koncerte, į kurį, kaip ir anksčiau jo organizuotuose koncertuose, susirinko pilnutėlė filharmonijos salė. Tikėtina, jog ir kituose šio ciklo koncertuose noriai lankysis Lietuvos vargonininkai ir visi besidomintys vargonų menu.