Nė viena sekundė nebuvo melas

Visai Lietuvai minint Laisvės gynėjų dieną pristatytas jungtinis ansamblio „Lietuva“ ir kviestinių atlikėjų projektas – teatralizuota oratorija „13“. Specialiai šiai datai kurtas muzikinis spektaklis įvyko sausio 13 d. Klaipėdos Žvejų rūmuose ir sausio 15-ąją Vilniaus senajame teatre. 1991-ųjų sausio įvykiai atgimė per muziką, judesį, tikrais išgyvenimais kurtą libretą bei jautrią šeimos patirtį.

„Nepaprastai įtaigus, įsimintinas vakaras. Šiurpo oda ir akyse kaupėsi ašaros... Galima patirti ir liūdesį, ir ramybės jausmą, kad visa tai jau buvo. Ačiū už šią emociškai stiprią dovaną. Stiprus kūrinys, pagarba atlikėjams ir kūrėjams“, – po Vilniaus ir Klaipėdos premjeros socialiniuose tinkluose rašė žiūrovai, kuriems oratorija „13“ įprasmino laisvės gynėjų atminimą.

Spektaklį Vilniuje stebėjo ir projektui muziką sukūręs žinomas latvių kompozitorius Ērikas Ešenvaldas, kuris anksčiau dėl pandemijos į Lietuvą atvykti negalėjo. Ešenvaldas yra tris kartus laimėjęs Latvijos didžiosios muzikos premiją, pelnęs tarptautinį pripažinimą, o jo kūrinius atlieka tokie pasaulio kolektyvai kaip Bostono, Birmingamo simfoniniai orkestrai, amerikiečių chorai ir kiti.

Kompozitoriau, sveikiname premjeros proga. Pagaliau su kūrėjais ir atlikėjais susipažinote gyvai. Kokie pirmieji įspūdžiai?

Tai nėra tiesiog projektas – už to slypi kur kas daugiau. Tai tikri žmonių gyvenimai. Scenoje pamačiau nuostabius atlikėjus, orkestro muzikantus, kurie atvertė tą skaudų puslapį iš Lietuvos istorijos. Jie perteikė tikras patirtis. Visa tai stebėdamas viską išgyvenau tarsi vienu įkvėpimu.

Ir, žinoma, pati emocija. Lietuva tą tragišką naktį prarado žmonių gyvybes. Galiu jiems tik padėkoti už tai, ką padarė, kaip dėl mūsų pasiaukojo. Tie didvyriai bandė apsaugoti šalį ir vaikų ateitį. Ir šiąnakt Vilniaus senajame teatre mes tai pajautėme kartu. Nė vienas kūrinio momentas nebuvo melas – vien tiesa.

Tai programa, vos per valandą padaranti didelį įspūdį, perteikianti tikrąsias emocijas, to meto tragedijos mastą. Taip pat ir galią, gimstančią bei kylančią iš folkloro šaknų, perduodamą vyresniųjų kartos, – tai mums šiandien suteikia tikėjimo ir pasitikėjimo. Ateitis yra čia – jau dabar turime eiti, kalbėti, kovoti ir nebijoti. Istorija vyksta čia ir dabar. Turėtume tai saugoti. 

Sprendžiant iš žiūrovų reakcijų, emocijos išties stiprios. O jei kalbėsime apie muzikinės dalies išpildymą, ar būtent taip įsivaizdavote galutinį rezultatą?

Mes, kompozitoriai, galime rašyti muziką, kurią pirmiausia įsivaizduojame. Tada viską užrašome ant popieriaus lapo. Ir štai kiek su tuo galime padaryti: atsiranda stipri komanda, kurioje, pavyzdžiui, dirigentas Egidijus Kaveckas, režisierė Leokadija Dabužinskaitė bei kiti, ir tą popieriaus lapą paverčia gyvybe. Dramaturgija, nuostabūs dainininkų balsai, solistų atlikimas, orkestras... Šįvakar viso to klausydamasis buvau be galo sužavėtas garso kokybės ir išlaikomo balanso. Galėjau aiškiai girdėti kiekvieną instrumentą, net kanklių harmonijas, visų dainuojančiųjų balsus, aiškų tarimą. Beje, choro partijos nėra lengvos. Nemažai išskyriau soprano, alto partijų, ir šie atlikėjai viską įveikė. Visos spalvos, kurias įrašiau partitūroje, buvo perteiktos. Dėl to jaučiuosi laimingas.

Ar kurti muziką šiam projektui padėjo tai, kad jūsų patirtis Latvijoje buvo labai panaši?

Tiesa. Lietuvoje jūsų tragiška naktis įvyko 1991 m. sausio 13-ąją. Po savaitės, sausio 20-ąją, panašūs įvykiai nutiko Rygoje. Prisimenu, tąkart su mama ir broliu likome namie. Tuo metu gyvenome Priekulėje, kuri nuo Rygos nutolusi apie 200 kilometrų. Kai prasidėjo siaubingi šaudymai ir ėmė važiuoti tankai, visą informaciją sekėme per TV žinias ir radiją, nepraleidome nieko, kas tuo metu vyko Rygos centre. Kaip dabar pamenu, tai labai baugino. Buvau tik keturiolikmetis berniukas. Iš mano miestelio atsirado drąsių žmonių, kurie nusprendė ten vykti ir dalyvauti barikadose. Jie gynė mūsų vyriausybę, televiziją, radijo pastatus. Aš taip pat norėjau kaip nors padėti, bet, kaip minėjau, buvau tik keturiolikos. Žinojau, kad turbūt vienintelis dalykas, ką galiu padaryti, tai tik melstis ir prašyti Dievo apsaugoti mūsų šalį. Lig šiol esu dėkingas tiems drąsiems žmonėms. Jei istorija vėl pasikartotų, jaučiu, kad būtų mano laikas vykti ginti savo šalies

Lietuva ir Latvija – kaip seserys, turinčios bendrą istoriją. Kaip manote, ar šis muzikinis spektaklis būtų paveikus ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse?

Būčiau nepaprastai laimingas, jeigu oratoriją parodytume Latvijoje ir Estijoje. Juk šiandien turime visas technines galimybes pateikti libreto vertimus. Nuostabu, kad šis projektas dar ir lankstus, nesunkiai pritaikomas lokaliai, įvairiuose kultūros centruose ar kitose koncertinėse erdvėse. Nebūtina šią programą rodyti tik didžiuosiuose teatruose. Manau, kiti žiūrovai, kaip ir aš, būtų laimingi, o oratorija jiems primintų, kas įvyko, padėtų tą suprasti ir jaunajai kartai, moksleiviams. Taip jie galėtų mokytis istorijos.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti žiūrovams, kurie dar nespėjo išvysti šio muzikinio spektaklio?

Man malonu jus pakviesti, jei tik oratorija bus kartojama. Čia atsiskleidžia nuostabi kūrėjų partnerystė. Arnas Ališauskas parašė jautrų libretą – pamenu, kaip jis man tuos tekstus pateikė, kaip atskleidė istorijos naratyvą. Šiek tiek suprantu lietuviškai, bet tai įvyko taip natūraliai, sklandžiai vien dėl jo sudėlioto ritmo, poetiškumo. Tai itin padėjo rašant muziką. Nuostabu, kad valstybinis ansamblis „Lietuva“ visa tai sugebėjo perteikti scenoje, su puikia režisiere priešakyje, kaip visa komanda susivienijo ir padarė viską, kad premjera taptų aukščiausio meninio lygio. Tiesiog ateikite, ir būsite įkvėpti istorijos.

Ačiū už pokalbį.

Teatralizuotą oratoriją „13“ kartu su ansambliu „Lietuva“ atlieka Valstybinis choras „Vilnius“, VU kamerinis orkestras, solistai Vladas Bagdonas, Rasa Serra, Jovita Vaškevičiūtė, Osvaldas Petraška, Saulius Vasiliauskis bei jauniausi projekto solistai – Teodoras Lipčius ir Gabrielė Butkaliuk.

Oratorijos libretą parašė Arnas Ališauskas. Režisierė Leokadija Dabužinskaitė, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkė Olga Filatova-Kontrimienė. Choreografiją kūrė režisierė L. Dabužinskaitė ir ansamblio „Lietuva“ vyr. baletmeisterė Aušra Krasauskaitė. Projekcijų dailininkas Vaclovas Nevčesauskas, šviesų dailininkas Darius Malinauskas, garso režisierius Darius Stanaitis. Režisierės asistentė – prie ansamblio „Lietuva“ šiemet prisijungusi Giedrė Kriaučionytė. Scenoje beveik šimtui atlikėjų dirigavo „Lietuvos“ vyr. dirigentas Egidijus Kaveckas. Projektą globoja Kazickų šeimos fondas.