Laisvės viltis neišblės niekada

Sausio 12 d. Šv. Jonų bažnyčioje vyko koncertas, skirtas Lietuvos laisvės gynėjų dienai, Baltijos šalių kovai už nepriklausomybę paminėti ir karą išgyvenančiai Ukrainai. Pradžioje estų, latvių ir lietuvių chorai atliko ukrainiečių kompozitoriaus Myroslavo Skoryko „Melodiją“ (solistė sopranas Erika Kviatkovskaja, dirigentas Artūras Dambrauskas). Po dainingo, jausmingo kūrinio žodį tarė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas profesorius Vytautas Juozapaitis. Jis pabrėžė, kad prieš 32 metus tą naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją įvyko bene pagrindinis naujausių laikų lietuvių tautos mūšis: „Tą lemtingą naktį, susikibę rankomis, mes turėjome tik vieną ginklą: žodį „Lietuva“ ir dainas. Dainas, kurias dainavome prie Televizijos bokšto, ir netgi tuo metu, kai rusofašistų tankai važiavo ant gyvų žmonių, mes nesitraukėme, nors ir buvo baisu. Žinojome, kad niekas kitas, be mūsų, neapgins garbės. Šiandien mes, trys broliškos valstybės, kaip tuomet, Baltijos kelyje, susikibusios rankomis vėl dainuojame. Ir tai yra mūsų stiprybė prieš tuos žvėris, kurie niekina visa, kas žmogiška. O mes dainuojame. Ir šiandien giedame šioje šventovėje garbei tų, kurie padėjo savo nekaltas galvas, paaukojo savo gyvybę tą naktį, ir tų, kurie šiandien Ukrainoje gina ne tik savo šventą žemę ir Tėvynę, bet ir visų mūsų laisvę ir ateitį.“

Toliau skambėjo Valstybinio choro „Vilnius“ iniciatyva sumanytas, ilgai brandintas ir pirmą kartą trijų Baltijos šalių kompozitorių – Ülo Krigulo, Rihardo Dubros ir Donato Zakaro – sukurtas penkių dalių kūrinys „Baltijos mišios“. Pasaulinę premjerą atliko dviejų „Grammy“ laureatas Estijos filharmonijos kamerinis choras (meno vadovas Tonju Kaljuste), Valstybinis choras „Latvija“ (meno vadovas Maris Sirmaisas) – didžiausias choras Baltijos šalyse, minintis 80 metų sukaktį, ir Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas Artūras Dambrauskas). „Vilnius“ pasižymi nacionalinės muzikos sklaida, lanksčia ir įvairia prieiga prie repertuaro bei auditorijos, tarptautiniais projektais ir yra vienas svarbiausių šalies kolektyvų. Solo partijas atliko Erika Kviatkovskaja, Eglė Čičinskaitė-Samoilovienė, Laimonas Bendaravičius, Pavelas Hontsa, Paulius Klangauskas ir Marius Turlajus. Jungtiniam chorui dirigavo Artūras Dambrauskas.

Statiškų, tęsiamų sąskambių, tonaliai klaidžiojančių solisto tonų prisotintos pirmosios dalys Requem aeternam ir Kyrie, parašytos esto Krigulo, šiuolaikinėmis priemonėmis perteikė tekste glūdinčias skausmo, liūdesio emocijas ir mintis, anot kompozitoriaus, padedančias ištverti sunkumus. Lietuvio Zakaro sukurta Credo – kur kas judresnio, įvairesnio ir platesnio garsinio arsenalo kompozicija, artima bažnytinės muzikos tradicijai. Credo labai gerai skambėjo dėl aiškios ir lanksčios muzikinės kalbos, turtingų ritmų ir tembrų, įsismelkiančios faktūros. Latvio Dubros Sanctus et Benedictus ir Agnus Dei užėmė visos kompozicijos didžiąją dalį, skambėjo viena po kitos kaip kontrastingų paveikslų galerija. Tai plačios, lėtos, siekiančios perteikti sakralinius jausmus drobės, džiugūs, judrūs, kapotų ritmų epizodai, paskui fuga, teigianti Dievo šlovę ir išlaisvinimą, ir daugybė kitos įvairios, giliamintės muzikinės medžiagos, į kurią tiesiog buvo malonu panirti.

Džiugu, kad šis koncertas dar sykį paliudijo senas ir gilias trijų Baltijos šalių chorinės muzikos tradicijas, glūdinčias istorinėje ir etninėje sklaidoje, peraugusioje į profesionalią kūrybą, ir tai, kad jos sėkmingai tęsiamos. Stilistiškai skirtingais potėpiais nutapytos mišios skambėjo įspūdingai ir su kiekvienos šalies chorinei tradicijai būdingu koloritu, tačiau viską vienijo bendra idėja ir profesionali sakralinės muzikos rašymo patirtis. Neabejoju, kad šis kūrinys taps viena iškiliausių chorų repertuaro puošmenų.

***

Sausio 14 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs koncertas „Laisvės šviesa virš Baltijos“ teikė tarytum pasaulietinį žvilgsnį į skaudžias ir mums brangias temas, renginio koloritas buvo trapesnis, lengvesnis, bet ne mažiau įsimenantis. Štai pradžioje, pritemdžius šviesas, nuskambėjo Viktoro Rekalos aranžuota ukrainiečių liaudies daina, ją pagriežė šio vakaro solistė smuikininkė Dalia Kuznecovaitė, Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo estas Erki Pehkas. Paskui smuikininkė atliko Pēterio Vasko koncertą smuikui ir orkestrui „Tolima šviesa“. Beje, šis kūrinys, inspiruotas Gidono Kremerio, slepia dviejų muzikantų asmeninių išgyvenimų turinį (vaikystės prisiminimus, knygas, bendrą mokslą ir pan.), bet nežvelkime pernelyg literatūriškai, o pasvarstykime, ką kompozicija perteikia muzikine kalba.

Niūraus kolorito opusas prasidėjo lėta, rečitatyvine Andante įžanga. Pirmoji kadencija neryžtingai atskleidė būsimą dramą. Cantabile įvedama ilgesinga tamsių tonų melodija, laipsniškai ir emociškai perauganti į neramų Mosso, sujaudintą, šokinio pobūdžio temą. Antroji kadencija – jau platesnė, dainingesnė, pereinanti į Cantabile agitato. Ta pati teminė ir tonacinė medžiaga įgyja dar veržlesnių ritmų, kuriuos nutraukia skausmingi flažoletai ir lėtas epizodas, kupinas tragiškos lyrikos. Jį vėl keičia nerami, dramatiška mizanscena, vedanti į trečiąją kadenciją – ir vėl su solistui keliamais techniniais uždaviniais. Labiausiai išplėtota kadencija perauga į makabrišką valsą, o šis – į Andante ir pasinėrimą į buvusią nuotaiką. Ekspresyvų kūrinį smuikininkė griežė susikaupusi, valingai ir racionaliai. 

Kuznecovaitė atliko ir Ülo Krigulo jai dedikuotą koncertą smuikui ir orkestrui „Debesų kūryba“. Tai taip pat garsinių efektų ir niuansų nestokojanti muzika: ilgai apsistojama neapibrėžtoje būsenoje, tarsi žaidžiama, – čia labai svarbus orkestro vaidmuo, solistės partija yra tik dalis bendro plano. Kapoti, „pasišiaušę“ epizodai, pasikartojančios ritminės formulės atskleidė karo nuojautas. Charakteringa koncerto kadencija. Opusas baigiamas kulminacija – potvynio įvaizdžiu, kuris išnyksta, lyg stebint jį iš paukščio skrydžio.

Antroje koncerto dalyje įvyko Arvydo Malcio kūrinio premjera – girdėjome 25 minučių trukmės Simfoniją Nr. 5 „Vakarykštis pasaulis“. Tai buvo vakaro akcentas. Vieno talentingiausių mūsų dienų kompozitorių kūriniai nuolat įtraukiami į valstybei svarbių datų paminėjimą. Ir neatsitiktinai. Malcys – ne tik savo braižą subrandinęs itin produktyvus autorius, bet ir Nacionalinio simfoninio orkestro violončelininkas, Rūtos Prusevičienės žodžiais, „reziduojantis kompozitorius“. Tai leidžia iš arti matyti orkestro darbą, ištobulinti orkestruotę, technines galimybes. Bet, manau, ne tik tai lemia jo kūrinių populiarumą ir įvertinimą. Malciui svarbus pasaulinis, civilizacinis lygmuo, ir šioje simfonijoje atsispindi jo įvardinta pasaulio krizė, katastrofos nuojauta.

Pirmoji simfonijos dalis – Moderato tranquillo. Misterioso – tai intriguojanti grėsmių kupina įžanga su fortepijono, arfos partijomis, timpanų, lyg atūžiančios audros, šuorais. Čia atsiskleidžia fantastinė muzikinė scena, kurioje instrumentai veikia kaip šokantys personažai. Šios muzikos raiškos priemonės padeda atskleisti pragaro, tamsių jėgų siautulį ir, pasak kompozitoriaus, yra tartum pragaro mėsmalė ir katile besisukanti neapykanta, pagieža... Bakchanališką sceną keičia paukščių ir aušros pragiedrulis – taip ir matai margaspalvius paukščius, purpčiojančius nuo vienos šakos ant kitos. Aukšti registrai, styginių sul ponticello, fantastiniai arfos glissando užburia, trūksmingi štrichai kuria greitai besiplėtojančio veiksmo įspūdį ir prikausto dėmesį, pereina į kitus ritmus, vaizdingus pučiamųjų pasirodymus. Egzotiški paveikslai, efektingi vaizdiniai galėtų net implikuoti klimato kaitos realijas, nes primena džiunglių pasaulį. Bet tai išties žmogiškų jausmų ir patirčių džiunglės, viliojančios ir, matyt, pradingsiančios. Kompozitorius stilistiškai valdo būsenas, koloritą, potvynius ir atoslūgius, jo muzika alsuote alsuoja. Aukštame registre griežiantys styginiai (sul ponticello, flažoletai), arfa, marimba, fortepijonas, trikampis, pasak kompozitoriaus, – tai lyg tylus virpėjimas, kažkas labai tolima, vos girdima, tik nujaučiama, lyg kažkas nerealaus, tai rojus.

Po dangiško (rojaus) epizodo vėl sugrįžtama į žemiškąją kovą, kurią simbolizuoja žemi orkestro balsai, pasažai. Pastarieji turi dvi linijas: medinių pučiamųjų ir styginių. Ant šios medžiagos dar klojamas ritminis perkusijos planas (4 tamtamai, timpanai, 4 bongai, gran cassa, lėkštės), du trimitai con surdini, frulato. Šis epizodas išauga į kulminaciją, į bruscamente, kada visas orkestras grubiai, ritmizuotai groja šešioliktinėmis. Toliau furioso – kiekviena orkestro grupė skirtingai pradėdama groja virtuozinius, aukštyn kylančius pasažus ir dalį užbaigia klasterių chaosas, kuris, vis leisdamasisi registrais, diminuendo ir ritenuto, baigiasi žemiausiais orkestro balsais: tuba, bosiniu klarnetu, fagotais, violončelėmis ir kontrabosais. Adagio sostenuto, Misterioso – tai sugestyvus minties apibendrinimas. Pasigirdusi Ludwigo van Beethoveno „Mėnesienos“ sonatos pirmosios dalies tema, atliekama fortepijonu (Marija Grikevičiūtė), skamba kaip idealus praeities atspindys, kurį ima gožti chaoso (styginių) atvašynai. Tai labai iškalbingas fortepijono partijos ir orkestro tonacinis disonansas, neatitikimas, išreiškiantis civilizacinio lūžio būklę. Simfonija sudėtinga, daug poliritmijos, politonalumo. Įtaigus kūrinys ir elegantiškai perteikta jo idėja padarė puikų įspūdį.

Visa koncerto programa labai sugestyviai atskleidė permainų, nerimo, paslaptingų virsmų nuotaikas. Kadangi programoje buvo trys šiuolaikiniai dar negirdėti kūriniai, trys skirtingos stilistikos autoriai, jos visumą buvo nelengva suvaldyti. Bet dirigentas Erki Pehkas ir jį supratęs orkestras visa tai profesionaliai suliejo į darnią visumą.