Prasidėjo LMTA 90-mečio sukakties metai

Šiais metais Lietuvos muzikos ir teatro akademija švenčia savo 90-metį. Meno institucijai – tai ryškūs solidžios tradicijos ir kunkuliuojančios dabarties sankirtos metai. Akademijos bendruomenė jubiliejinius metus pradeda dar labiau atsiverdama plačiajai visuomenei: planuojami įvairūs festivaliai, koncertai, spektakliai, performansai LMTA salėse, kitose Lietuvos koncertinėse erdvėse, Gedimino prospekte, Lukiškių aikštėje ir kitur. Jau pradėtas ciklas „Susikalbėjimai Didžiojoje“, jį visus metus tęs pripažinti meno meistrai ir jaunieji menininkai. Pirmasis toks susitikimas įvyko su profesoriumi, LMTA garbės daktaru, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku Vytautu Landsbergiu, kuris neseniai taip pat minėjo savo 90-ies metų sukaktį. Profesorių kalbino akademijos rektorė, muzikologė Judita Žukienė. Šį kartą kalbiname pačią rektorę, siekdami dar plačiau atverti akademijos duris, už kurių verda didžiulis darbas, ir pakviesti skaitytojus atidžiai sekti jubiliejinius įvykius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.  

Su Lietuvos muzikos ir teatro akademija esate susijusi jau daugiau nei 30 metų – nuo studijų pradžios 1991-aisiais. Būdama muzikos istorikė neabejotinai sekėte, stebėjote šios aukštosios mokyklos kelią. Pirmiausia ir noriu paklausti apie „naujausių laikų istoriją“: kokius išskirtumėte, jūsų požiūriu, svarbiausius LMTA transformacijos tarpsnius ar įvykius nuo nepriklausomybės atkūrimo, lėmusius tai, kokia akademija yra šiandien?

Po nepriklausomybės atkūrimo LMTA sklandžiai plėtėsi (ypač studijų krypčių ir programų aspektu), atlaikė aukštojo mokslo reformų virsmus ir šiandien yra muzikos, teatro, kino, šokio menininkus ir tyrėjus rengiantis universitetas. Per tą laiką du kartus keitėsi mūsų aukštosios mokyklos pavadinimas: 1992 m. Lietuvos valstybinė konservatorija pervadinta į Lietuvos muzikos akademiją, o 2004 m. pavadinime atsirado ir teatro kryptis – LMTA. Vienas ryškesnių pokyčių minimu laikotarpiu – 1993 m. akademijoje pradėta rengti ir kino menininkus. Taigi, šiemet LMTA Kino ir TV katedra taip pat švenčia sukaktį – trisdešimtmetį. Džiaugiamės ir šokio menininkų buvimu po vienu stogu. Puoselėjame meno pedagogikos, meno terapijos žinias ir patirtį.

Per trisdešimt metų būta įvairių pertvarkų ir migracijų. LMTA Kauno fakultetas tapo Vytauto Didžiojo universiteto dalimi. O štai Klaipėdos fakultetas, porą dešimtmečių pabuvęs Klaipėdos universitete, 2018 m. vėl sugrįžo į LMTA. Akivaizdu, kad būdami kartu, sutelkę visus išteklius galime daug daugiau nuveikti.

Drąsiai galima sakyti, kad LMTA yra pagrindinė aukštoji universitetinė profesionalių muzikos, teatro, kino ir šokio menininkų ugdymo mokykla. Ji apima labai platų profesijų spektrą, jos absolventai užpildo kone visas Lietuvos meno pasaulio (o ir užsienio) veiklos nišas. Tai išties didelė institucija, veikianti Vilniuje ir Klaipėdoje. Kas padeda ir kas trukdo sklandžiai veikti šiam sudėtingam mechanizmui?

Bendros vertybės įgalina skirtingų kartų, meno krypčių kūrėjų ir tyrėjų susikalbėjimą ir gebėjimą neprarandant savo identiteto būti visumos dalimi. Strategijoje „LMTA 2030“ įvardytos vertybės yra mūsų bendruomenės susitarimas, kas mums visiems svarbu: „Atvirumas ir tvarumas, kūrybiškumas, tapatumas, akademinė laisvė, atsakomybė ir tolerancija, lygios galimybės visiems, bendruomenės santalka.“ Žinoma, didesnėje institucijoje sudėtingiau suvaldyti kai kuriuos procesus, pasitaiko nesklandumų, sudėtingesnė komunikacija. Čia jau svarbu laiku pastebėti trikdį, išsiaiškinti priežastį ir problemą spręsti sistemiškai, kad daugiau nesikartotų. Tam skiriame tikrai daug laiko. Džiaugiuosi studentais, kurie dažnai patys kelia aktualius klausimus ir kartu dalyvauja ieškant sprendimų. Kartais stebiuosi, kaip kūrybiškai bendrus veiklos vardiklius randa skirtingų meno krypčių ir specializacijų atstovai. Gal dėl to, kad scenos ir ekrano kūrybos procese yra labai daug bendradarbiavimo, be jo neįsivaizduojamas, pavyzdžiui, kino filmo kūrimas ar operos spektaklio statymas.

Kaip nusakytumėte, kokia LMTA reikšmė dabarties Lietuvos kultūriniame gyvenime? Ar akademija pajėgi savo jėgomis atremti prastėjančią bendrą kultūrinę situaciją, menkaverčio „meno“ plitimą, ar yra pakankamai matoma, kad skatintų visuomenės nevienadienių vertybių poreikį? Kas jums gali padėti? O kas trukdo?

Akademija, be abejonės, ne tik atlieka ateities menininkų ugdymo Lietuvai ir pasauliui misiją, bet kartu telkia ryškiausias dabarties muzikos, teatro, kino bei šokio menininkų ir tyrėjų pajėgas bendriems darbams, perspektyvos įvertinimui ir įžvalgoms. Mūsų dėstytojai aktyviai veikia kultūros ir meno lauke, dalyvauja kultūros politikos formavime, kūrybinių organizacijų veikloje. Ugdydami jaunąją kartą siekiame jai perduoti pagarbą pamatinėms vertybėms ir atvirumą naujovėms. Tačiau skonio ugdymas, aukštesnių vertybių poreikio puoselėjimas ir menininko profesijos prestižo kėlimas – tai jau kompleksinė užduotis platesniam veikėjų ratui.

O apskritai kokį vaidmenį Lietuvos kaip valstybės formavimosi istorijoje suvaidino šios institucijos atsiradimas, jos pirmosios užuomazgos XX a. pradžioje?

Įkurti konservatoriją buvo ambicinga XX a. pradžios mūsų muzikų (Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Juozo Tallat-Kelpšos, Teodoro Brazio, Stasio Šimkaus ir kt.) svajonė. Profesionalių muzikų poreikis ir aukštosios nacionalinės muzikos mokyklos svarba buvo suvokiama Lietuvai dar tik atkūrus nepriklausomybę, ir tai nebuvo atidedama „geresniems laikams“. Jau 1919-aisias, kai Lietuvoje vienu metu trys skirtingos priešiškos jėgos ir jų kariuomenės kėsinosi į mūsų laisvę ir teritorijas, laikas buvo sunkus ir įtemptas, valstybė skyrė finansavimą Naujalio įkurtai muzikos mokyklai. Suvalstybinta muzikos mokykla (1920 m.) tapo svarbiu kultūros židiniu, kuriame mokytojais dirbo ryškiausi to meto muzikai pedagogai, iš studijų Vakaruose grįžtantys ir naujovių parsivežantys jaunieji muzikos kūrėjai ir atlikėjai.

Neformaliai kauniečiai mokyklą dažnai vadino konservatorija dar gerokai iki šio pavadinimo įteisinimo. Dėl patalpų Kaune ir lėšų stygiaus perorganizavimas į aukštąją muzikos mokyklą užtruko. Tuometė Europos valstybės sostinė jau buvo neįsivaizduojama be operos teatro ir konservatorijos, tad jos įkūrimas Kaune 1933-iaisiais baigė profesionaliojo muzikos meno institucionalizavimo etapą Lietuvoje. Tai užtikrino nacionalinio meno tradicijų išsaugojimą ir plėtrą, suteikė pagrindus šių dienų mokymo tradicijai.

Ar turite savo grynai asmeniškai pajaustą, įsimintą, jums brangų ar įdomų pasakymą, pamokymą ar įvykį iš tų senų akademijos istorijos laikų? Galbūt žavitės kokia istorine asmenybe?

Pastaruoju metu teko daugiau domėtis konservatorijos įkūrimo aplinkybėmis ir šiame kontekste man naujomis spalvomis pasipildė kompozitoriaus, Kauno muzikos mokyklos įkūrėjo ir direktoriaus Juozo Naujalio portretas. Faktiškai jis yra pirmasis mūsų mokyklos vadovas, suformavęs pirmąją Lietuvoje profesionalių muzikų ugdymo programą (nuo vargonininkų kursų iki Lietuvos konservatorijos programos), kompetentingą pedagogų kolektyvą ir išrūpinęs konservatorijai visą pastatą. Archyvuose saugomi dokumentai atveria, kokiomis sudėtingomis sąlygomis, nuosekliai, kantriai Naujalis vedė mokyklą konservatorijos link. Kai kurios direktoriaus raštuose figūruojančios (prieš šimtmetį parašytos) eilutės tarsi iš šių dienų: „priimame mokytis tik ketvirtadalį norinčiųjų“, „mokyklai būtina pastatyti naujus rūmus“ ir pan. Naujalis – įkvepiantis nepaliaujamai siekti užsibrėžto tikslo pavyzdys.

Aukštajai mokyklai neabejotinai svarbiausia yra studentai. Ar pastebėjote, kaip jaunimas keičiasi sulig kiekviena karta – nuo jų pasaulėjautos, mąstymo iki paprasto studentiško pareigingumo, atsakomybės, elgesio?

Žinoma, studentų kartos keičiasi ir ši kaita garantuoja aukštosios mokyklos gyvybingumą bei atsinaujinimą. Turiu galimybę tiesiogiai stebėti, kaip kinta studentų skonis, raiška ir poreikiai. Skirtingai reaguojama į tuos pačius muzikos kūrinius, kitaip reiškiama nuomonė ir lūkesčiai, kyla vis naujų su studijomis susijusių iššūkių. Bet tai skatina permąstyti studijų turinį, peržiūrėti užduotis ir ieškoti kitų motyvavimo priemonių. Kiekviena studentų karta atveria naujas galimybes, naujus požiūrius ir skatina atsinaujinti, prisitaikyti, ieškoti naujų sąlyčio tarp kartų taškų. Daug ko išmokau iš savo studentų.

Manau, ir jūs esate girdėjusi tokių pasakymų, kaip „vos ne kiekvienas gali užlipti į sceną, padainuoti, pašokti, pavaidinti. Ką ten studijuoti ketverius ar šešerius metus?“, ir pan. Ką atsakytumėte?

Tokie pasvarstymai gal galimi, jei tiesiogiai nesusiduriama su profesionaliuoju menu. Lankantis teatre, filharmonijoje ar kino teatruose tokie klausimai atpuola. LMTA ugdoma ne tik jaunųjų menininkų kūrybos ar atlikimo meistrystė, bet ir platesnis meno procesų, sąrangos ir dėsnių išmanymas, mokoma vertinti ir kritiškai mąstyti. Mes ugdome menininkus, parengtus savarankiškam darbui ir kūrybai, ateities pokyčiams ir iššūkiams: ne atkartoti, reprodukuoti, bet kurti, ir tai grindžiama ilgamečiu darbu, dideliu žinių bagažu. Juk dabartinis mūsų pirmakursis kurs arba atliks ir 2050-ųjų partitūras.

Ne mažiau nei ilgametė tradicija, gal net labiau, reikšmingos Muzikos ir teatro akademijos modernumo, šiuolaikiškumo savybės. Dar geresnės sąlygos modernizuoti studijas atsiras įsikėlus į naująjį (dabar statomą) akademijos miestelį. Kokios yra akademijos šiuolaikiškumo indikacijos ir kokios perspektyvos atsivers naujoje vietoje?

Visuomet suvokiame ir akcentuojame, kad ugdome ateities meno kūrėjus. Atvirumas ir tolerancija naujovėms – viena pamatinių LMTA bendruomenės vertybių. Tačiau išlikti aktualiam reikia kasdieninių pastangų, naujų impulsų ir tinkamų sąlygų. Akademijos miestelis – dar viena svajonė skirtingų krypčių menininkams studijuoti, bendradarbiauti, kurti kartu, ir ji pamažu pildosi. Bet nauji, moderniai įrengti pastatai – tik būtina priemonė. Kur kas svarbiau, kas tose naujose auditorijose dėstys ir studijuos. Todėl daug dėmesio skiriame tarptautiškumui, sudarydami dėstytojams ir studentams įvairių galimybių pasisemti užsienio mokyklų patirties, studijų programų turinio atnaujinimui ir kompetencijų stiprinimui.

Išlikti šiuolaikiškiems – vadinasi, kasdien gyventi rytdiena. Išmanydami ir remdamiesi ilgamečių tradicijų patirtimi, orientuodamiesi į išliekamąją vertę ir nekintamas vertybes, nuolatos atsinaujindami ir drąsiai taikydami naujoves, išsaugome tikimybę, kad būsime aktualūs ir ateities kartoms. Neabejoju, LMTA ta tikimybė labai reali.

Dėkoju už pokalbį.