Dainiaus Sverdiolo garsų vitražai

Iškart po Kalėdų į „Organum“ koncertų salę gausiai susirinkusi publika iki pat Trijų Karalių galėjo gyventi šventiška sakraline nuotaika, kurią gruodžio 26-ąją sukūrė žymus choro pedagogas, šiuolaikinės muzikos propaguotojas ir lietuviškų premjerų atlikėjas, vargonininkas Dainius Sverdiolas. Jis pagrojo 57 minučių trukmės devynių dalių Olivier Messiaeno jaunystės kūrinį „Viešpaties gimimas“ („La Nativité du Seigneur“, 1935 m.).

Dažnai Lietuvoje ir užsienyje koncertuojančio ir su įvairiais muzikos kolektyvais bei solistais bendradarbiaujančio vargonininko repertuare prancūzų kompozitoriaus kūryba užima ypatingą vietą: į Messiaeno muziką atlikėjas gilinasi ir ją interpretuoja visą gyvenimą. 1985–1986 m. Sverdiolas parengė visų Messiaeno kūrinių penkių koncertų ciklą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje, jo kūrinių programas kasmet pristato „Kultūros naktyje“ paties 2016 m. įkurtoje „Organum“ koncertų salėje ir kitomis progomis. Po dvejų metų pertraukos į sceną išėjusio Sverdiolo vargonavimas nekėlė abejonių, kad girdime ne tik vieną iškiliausių mūsų dabarties vargonininkų, bet ir neabejotinai geriausią Messiaeno vargonų kūrybos atlikėją.

Messiaenas išgarsėjo kaip šiuolaikinės sakralinės muzikos kompozitorius, sukūręs savitą muzikinę kalbą, kurią pats apibūdino šiais žodžiais: „Mano muzikoje dera katalikų tikėjimas, legenda apie Tristaną ir Izoldą bei labai išplėtotas paukščių giesmių panaudojimas. Taip pat ji apima graikų metrinę sistemą, senovės Indijos liaudies ritmiką (deśī-tālas) ir keletą mano paties ritmo technikų, kaip antai ritminės charakteristikos, negrįžtamieji ritmai ir simetriniai perstatymai. Galų gale egzistuoja garso ir spalvos tyrimai – svarbiausia mano muzikinės kalbos ypatybė.“ Bendradarbiaudamas su žymiais savo meto prancūzų menininkais, tokiais kaip André Malraux, ir teologais, tarp jų trapistų vienuoliu Thomu Mertonu, anot kompozitoriaus, jis perskaitė beveik visą šv. Tomo Akviniečio „Summa Theologica“, Evangelijas, šv. Pauliaus „Apaštalų laiškus“, „Apokalipsę“ ir Bibliją. Ištraukos iš Šventojo Rašto sudaro kiekvienos iš „Viešpaties gimimo“ dalių, pavadintų meditacijomis, motto. Kompozitorius parinkdavo ne bet kokius kūrinių pavadinimus. „Norėjau atlikti liturginį veiksmą, kitaip tariant, į koncertų salę įvesti savotiškas pamaldas, tam tikros rūšies organizuotą šlovinimo aktą“, – viename iš pokalbių teigė Messiaenas.

Per koncertą ekrane švietė dalių tekstai – dabar sunku įsivaizduoti, kad anuomet, sovietmečiu, jų buvo negalima rodyti ir dėl tos priežasties pavadinimai nebuvo verčiami iš prancūzų kalbos! Mistikos gaubiamoje I dalyje „Mergelė ir kūdikis“ Sverdiolas jautriomis spalvomis tapė gimimo paslapties nuotaiką. II dalis „Piemenys“ perteikė džiugų Kristų ėdžiose išvydusių piemenų paveikslą, III dalis „Amžinieji tikslai“ lėtai, mąsliai atspindėjo šv. Pauliaus mintį efeziečiams, kad „Dievas  paskyrė mus būti jo įsūniais per Jėzų Kristų“. IV dalis „Žodis“ buvo perteikta įspūdingais žemais registrais, sujaudintomis akordų sekomis, o Psalmės nr. 109 iš Išminties knygos turinys („Aš esu Dievo gerumo paveikslas, aš esu gyvenimo Žodis, kuris buvo nuo pat pradžios“), „išverstas“ į garsų kalbą, skambėjo galingai ir kartu kaip įtaigus pasakojimas. V dalies „Dievo vaikai“ guvus staccato judėjimas sukūrė „daugelio, priėmusių jo Žodį“, kuris „suteikė jiems galią tapti Dievo vaikais“ (Šv. Jono evangelija), laimės pajautą. Toliau ėjo judri, aukštų registrų VI dalis „Angelai“ („Šlovė Dievui aukštybėse“, pagal Šv. Luko evangeliją), didingų žemų tonų, tirštų akordų kupina baimingą susižavėjimą kelianti VII dalis „Jėzus priima kančią“ (Jėzus taria Tėvui: „Aukų ir atnašų tu nenorėjai, bet tu man paruošei kūną. Štai, aš ateinu“, Šv. Pauliaus laiškas žydams) ir VIII dalis „Trys karaliai“ (pagal Šv. Mato evangeliją). Ir pagaliau paskutinė, įspūdingiausia dalis „Dievas tarp mūsų“ (pagal Ekleziastą) – „Tas, kuris mane sukūrė ir aplankė mano namus, Žodis tapo kūnu ir gyveno manyje“ – buvo perteikta intensyviai ir labai raiškiai, tvirtai vedant į pabaigos kulminaciją.

Labai sudėtinga partija vargonininkui nekėlė sunkumų, visą partitūrą jis išskleidė kaip ant delno. Kūrinys skambėjo sodriai, turtingais minkštais tembrais, buvo labai aiškiai girdimos visos muzikinės linijos, ritmiškai sudėtingos vietos ir visa medžiaga perteikta su didele įvalda, virtuoziškai pakiliai, išryškinant kulminacijų prasmes. Intelektualioje, subrandintoje Sverdiolo interpretacijoje vyravo ramus, nuosaikus žvilgsnis, natūraliai išjausta dramaturgija, lėti ir greiti epizodai keitė vienas kitą išlaikant vientisą vidinį pulsą ir muzikinės kalbos logiką, dėl to perteikimas buvo iškalbingas, tačiau nestokojantis vidinės aistros. Šitaip gyvai ir savaimingai išjausti Messiaeno laiko tėkmę gali ne kiekvienas. Valanda prabėgo nepastebimai, gėrintis atveriamais pasauliais, tarsi Sverdiolas būtų pagauliai susitapatinęs su Messiaeno išsakyta nuostata: „Veržiuosi į amžinybę, tačiau gyvendamas laike nepatiriu kančios – ypač dėl to, kad laikas yra mano užsiėmimų centre. Mes, kompozitoriai, valdome didelę galią dalinti ir keisti laiką.“ Tuo pačiu metu „Viešpaties gimimas“ skambėjo skaidriai ir paliko tikros kalėdinės nuotaikos, tinkamos Dievo Sūnaus atėjimui, įspūdį. Visa tai gaubė Sverdiolo sumanymu skleidžiama kompozitoriaus mėgstamiausia alyvinė šviesa. Šiuo požiūriu renginys buvo priešingas įprastai triukšmingai šio laikotarpio pramogų dvasiai, tikrai elitinis koncertinis pasirodymas, demonstravęs puikų skonį.

Reikėtų nepamiršti ir to, kad šį kūrinį, kaip ir daugelį kitų, inspiravo kompozitoriaus meilė spalvotam stiklui, kad jis žavėjosi nuostabiomis viduramžių rozečių langų spalvomis ir kitais vitražais Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, Šventojoje Koplyčioje (Sainte-Chapelle), Šartro ir Burgo katedrose, ir jie jam buvo „pati gamta nuostabiausia savo apraiška: jos šviesa, pagauta žmogaus tam, kad pašlovintų tauriausią iš funkcionalių vietų, skirtų garbinimui“. Ši meilė kreipė Messiaeną kurti ypatingą tembrų paletę: „Kai klausau ar skaitau partitūrą, girdėdamas ją galvoje, vizualizuoju atitinkamas spalvas, kurios sukasi, juda ir mainosi kartu su garsais.“ Kaip tik ši savybė ir siekis atlikti kūrinį kuo labiau paisant kompozitoriaus idėjų buvo dingstis šį vakarą Sverdiolui pirmą kartą Lietuvoje panaudoti sampling techniką – į kompiuterio atmintį įrašytą garsą. Jis parodė ekrane Šiaurės Prancūzijoje stovinčius „Cavaillé-Coll“ firmos 49 registrų vargonus, stilistiškai labai tinkamus groti Messiaeną, ir paaiškino, kaip jie, pritaikius šią technologiją, gali skambėti „Organum“ salėje, o būtent – nuskenavus registrus. Rezultatas buvo išties puikus – garsas sklido po visą erdvę, stebino apvalumu, minkštumu ir turtingumu.

Pats Messiaenas, 55 metus vargonavęs daugiausia Švenčiausiosios Trejybės (Trinité) bažnyčioje, atsisakydavo tai daryti kitose dėl tos priežasties, kad „turėjo nuostabų instrumentą“ su išsaugotais originaliais „Cavaillé-Coll“ registrais, jam labai rūpėjo tonalinė paletė, todėl jis pridėjo daug papildomų liežuvėlinių registrų ir jų mikstūrų, elektrinę traktūrą; vargonai turėjo paruoštas šešias įrašomas elektrines registruotės kombinacijas. Pasak Messiaeno, šiuo instrumentu galima buvo groti įvairiausią muziką: Cabezóno, Frescobaldi, Grigny, Bacho, Francko, Dupré, Tournemire’o, pačią moderniausią muziką ir jo paties kūrinius. Daug darbo kainavusios rekonstrukcijos lėmė klausytojų stebėjimąsi spalvomis ir neįtikimomis instrumento galimybėmis. Be to, Messiaenui atlikti reikia didelių vargonų, kurie turi įvairius tembrus ir jų kopuliacijas, ypač – šešiolikos pėdų manualų registrus. Šiuo atžvilgiu Sverdiolo pradėtą unikalų projektą galima laikyti neeiliniu įvykiu. Apie tai paklausiau atlikėjo.

Kaip apibūdintumėte šį naują projektą?

„Organum“ salėje šie vargonai skambėjo pirmąkart, ir tikiuosi, kad tai pirmas koncertas iš visos serijos. Yra virtuali vargonų platforma „Hauptwerk“. Perkami semplai, realiai nuskenuotus vargonus galima sukonfigūruoti ir jais groti. Šie vargonai olandiški, „Johannus“, bet juos naudojau tik kaip grojimo pultą. Resursas, „protas“ yra kompiuterio programa ir audiosistema. Nuo kovo mėnesio turėsiu didelį „Johannus“ modelį, jame yra ir „protas“, ir „raumenys“ – visi komponentai.

Esate sukaupęs visą Messiaeno vargonų literatūros patirtį. Kas joje labiausiai traukia ir ką ta muzika Messiaeno balsu norite pasakyti?

Tai reto kilnumo ir švarumo muzika, ypač šiuolaikinės kūrybos kontekste. Skaidrumu ji man susisieja su Mozartu. Nors įvaizdžių spektras didžiulis, ji kaip reta kilni. Sykį grojau Arnoldo Schönbergo kūrinį, bet tik atlikęs supratau, kad jis – ne mano. Kol nenueini viso kelio, nesigalynėji, kol muzika svetima, jos neprisijaukinai, sakai sau, kad dar mokaisi. O sudėjęs daug valandų supranti, kad jos daugiau negrosi. Su Messiaenu irgi labai daug darbo. Tai ritmiškai, harmoniškai ir techniškai komplikuota muzika, bet įdėjęs daug pastangų gauni tokį malonumą ir gylį, kad tai nepamirštama. Nuo 25 metų pradėjau jį groti ir išmokau visą, nes Messiaenas man tokios pačios svarbos kaip Bachas ar Mozartas; groju ir Francko, Liszto monumentalius vargonų kūrinius, labai daug šiuolaikinės muzikos, bet šiame kontekste sunku rasti net ką nors panašaus į Messiaeną. Grojau Hindemithą, bet pagal svarbą jis nelyginamas.

Ar tai dėl to, kad Messiaeno muzika turi stipriai veikiantį dvasinį lygmenį, jei kalbame apie sakralumą?

Svarbiausia tai, kad jis į tą dvasinį lygmenį įsiskverbia labai giliai: ten nėra jokio sentimentalumo, jokių smulkių emocijų. Be abejo, visų pirma tai meditatyvinė muzika, labai išskaidrinta, ir tai joje labai gražu. Labai savita jos dramaturgija. Girdėdamas Beethoveną klausytojas laukia, kada A susikaus su B, nes čia yra A, čia B, o Messiaeno muzikoje to kontrastingumo ir prieštaravimų nėra. Jis pats vartojo sąvoką laterna magica, kai spalvos „pačios sukrinta“ ir kiekvienas epizodėlis ne išvestinis, bet yra tam tikra būsena, iš kurios jis visai neskuba išeiti, o kai kada pabūna labai ilgai. Ir šiandien vargonavau didelį dainingą epizodą. Pačiam reikia sustoti, neskubėti, tiesiog jame būti. Nuimti koją nuo akceleratoriaus ir nemėginti važiuoti pirmyn iš taško A į tašką B, nes jo nėra. Ir įvairiose temose, charakteriuose jis pabūna ilgai. Tai, be abejo, indiškosios ir apskritai orientalinės muzikos įtaka. Ritminė muzika, pasak jo, nėra dūdų orkestras parke, o priešingai – ritmai gali būti nereguliarūs, pridėtiniai, su nelauktais akcentais, bet tai ne džiazinis svingas, tai kažkas kita, todėl reikia atmesti skaičiavimą iš trijų ar keturių ketvirtinių. Tai visai kitokia ritmika nei Stravinskio, kuri irgi labai komplikuota. Messiaenas sugebėjo ritminę energiją panaudoti labai savitai.

Šiandien jos pavyko nesuskaldyti. Kūrinys labai ilgas, jame daug įvairovės, bet jis skambėjo vientisai, lyg vandenyje skendinti sala, tarsi be aiškios pradžios ir pabaigos, kai prasideda ir baigiasi kažkur kitame lygyje ir iš jo išnyra arba į jį nusileidžia.

Tiksliai apibūdinta. Messiaenas sudėtingas ir teksto prasme, jo iš lapo negali pagroti. Tai labai sudėtingos partitūros, ir kol neišsinarplioji per visus brūzgynus, nežinai, kaip ta muzika atrodys. Skirstyčiau ją į ikikarinį ir pokarinį laikotarpį; čia ji jau gerokai kitokia, tampa abstraktesnė, pasineriama į formos ieškojimus. Messiaeno „Vargonų knyga“ dėl nepaprastai aukštų kompozicinių technologijų šiek tiek primena Bacho „Fugos meną“. Bet ji neteikia tokio pasimėgavimo ir ne taip lengva ją pamilti. Todėl man jo ankstyvoji kūryba, kaip „Kvartetas laikų pabaigai“ arba „Dvidešimt žvilgsnių į kūdikėlį Jėzų“, išliko pati aktualiausia.