Pasirodė nauja kompozitorės Onutės Narbutaitės kompaktinė plokštelė „Lapides, flores, nomina et sidera“

Jūsų kūrybą apibūdinti sunku – ji nuolat stebina, kinta. Kas jums pačiai yra jūsų kūrybinė ašis? Ar tarp visų šių kūrybinių skirtybių taip pat yra bendrumo?

Nežinau, kiek ta muzika kinta, mano nuolatiniai atlikėjai paėmę į rankas naujas natas, ją iškart atpažįsta. Bet taip, žiūrint į visą nueitą kelią, galima rasti išoriškai labai skirtingų kūrinių. Ankstyvojoje kūryboje kalba buvo labiau asketiška, vėliau atsirado daugiau kompleksiškumo, daugiau atvirumo įvairesnei išraiškai ir tarsi skirtingos prigimties materijų jungtims, daugiau kontekstualumo įvairiomis prasmėmis. Dabar, jau judant nuo kalno, jaučiu savotišką arką – tam tikrą grįžimą prie labiau redukuotos išraiškos, bet jau su kita patirtimi, jos neatmetant.

Po autorinio koncerto Vienoje, kurio metu skambėjo kompozicijos „Melodija Alyvų sode“, „Vijoklis“, „Winterserenade“ ir „Mozartsommer“, vienas austriškai išauklėtas studentas niekaip negalėjo susitaikyti su tuo, kad visi šie kūriniai parašyti to paties žmogaus, jam jie atrodė per daug skirtingi. Man visai taip neatrodo. Aš pati viena proga esu palyginusi savo iš pažiūros gerokai skirtingas, skirtingų kūrybinių laikotarpių partitūras ir, tiesą sakant, nepaisant visų išorinių garsinės medžiagos skirtumų, radau labai daug vidinių bendrysčių, tiek visumos tėkmėje, tiek frazavime, detalizavime. Yra kažkoks bendras būdingas kvėpavimas, gal kažkas techniškai neapibrėžiamo, atmosferiško, bet tikrai bendrai egzistuojančio. Turbūt tai ir yra ašis, apie kurią klausėte, t.y. pati prigimtis ir jos valdoma intuicija.

Kokia tuomet galėtų būti lietuviško skambesio ar lietuviškumo muzikoje prigimtis?

Manau, kad lietuviškumo paieškos ir įtvirtinimas buvo aktualu XIX-XX amžių sandūroje. Šiaip priklausomybė tam tikrai kultūrai yra savaiminis dalykas. Tai veikia nesąmoningai ir dažnai geriau jaučiama ir atpažįstama iš šalies nei iš vidaus. Bet kūryboje labai svarbios ir kiekvieno individualios prigimtys, patirtys, interesai. Šiandien lietuviškas skambesys dažniausiai siejamas su įvairiomis taip vadinamo lietuviško minimalizmo apraiškomis, bent jau mes patys linkę formuoti tokį įvaizdį. Bet galiu pacituoti, kaip prieš 20 metų žinomas vokiečių kritikas Reinhardas Schulzas „Süddeutsche Zeitung” matė lietuvišką muzikos peizažą: „Lietuva yra savita šalis. (...) Kitaip nei Estijoje ar Latvijoje (...), čia nerasime homogeniško muzikinės kalbos peizažo. Toji kalba daugiau remiasi individais ir yra orientuota į tarptautines technikas”. Taigi, viskas kinta, ir šiandien tiek tas peizažas, tiek lyginimas su kaimynėmis, ko gero, būtų visai kitoks.

Iš tiesų, Lietuvoje nėra susiformavusių stiprių ratų ir srovių, turinčių nekvestijonuojamus gero skonio patentus, ir spaudimo joms paklusti, kaip galbūt kai kuriose šalyse vis dar yra. Tarsi būtinybės kažkam priklausyti. Šia prasme pas mus kompozitoriai gali jaustis laisvesni savo pasirinkimuose. Bet yra ir kita medalio pusė. Tų minėtų „ratų“, o taip pat gilesnių mokyklų tradicijų egzistavimas, viena vertus, varžo, kita vertus, net ir provokuodamas elgtis priešingai, palaiko tam tikrą kokybės lygį.

Ko gero, šiais laikais nebegalime taip paprastai muzikos skirstyti pagal šalis, sroves ar mokyklas. Muzikoje vis daugiau individualių pasirinkimų. Bet jeigu pasižiūrėsime atgal į istoriją, tolimą ar artimą, tai neatrasime nieko naujo – visada viską lėmė pačios individualybės.

Lapkričio viduryje Suomijoje įvyko jūsų naujausios kompozicijos „Otro río“ premjera. Kokie jūsų įspūdžiai?

„Otro río“ yra jau trečias kūrinys, kurį rašiau Ostrobotnijos kameriniam orkestrui (ankstesni – „Sinfonia col triangolo“ (1996) ir „Was there a butterfly?“ (2013) – O.J. past). Šis orkestras yra fantastiškas. Jie reziduoja mažame Suomijos mieste Kokkola, kuriame yra tik apie 50 tūkstančių gyventojų. Tačiau tai geriausias kamerinis orkestras šalyje, gastroliavęs didžiausiose pasaulio scenose. Orkestro vadovas Juha Kangas pats kadaise buvo smuikininkas ir altininkas. Grojo Helsinkio simfoniniame orkestre, o vėliau grįžo į gimtąjį miestą ir subūrė šį orkestrą. Prieš porą metų jis pasitraukė iš Ostrobotnijos meno vadovo pareigų, tačiau kasmet su orkestru rengia programas, vis pasirodo ir nauji įrašai, nuolat bendradarbiaujama su Talino kameriniu orkestru.

Prisipažinsiu, vykdama į Suomiją buvau pilna baimės, bet jau po pirmos repeticijos ji gerokai atslūgo. Viename epizode muzika rizikingai priartėja prie beveik tylos, o tai priima ne kiekviena publika. Tą vakarą salėje sėdėjo ir politikai, miesto valdžios atstovai – žmonės, kurie paprastai į koncertus nevaikšto... Vienas kostelėjimas, kitas. Po to ilgam stojo visiška tyla, visa pilna salė atidžiai klausėsi. Reakcija buvo stipri.

Kaip palygintumėte savo kūrybinio darbo galimybes Lietuvoje ir užsienyje?

Negaliu lyginti, visada gyvenau Lietuvoje, iš savo patirčių užsienyje galiu tik spėlioti, kaip būtų, jeigu būtų buvę kitaip, bet to nedarysiu. Muziką rašyti gali bet kur, kas kita – jos galimybė gyventi: atlikimas, užsakymai, sklaida, refleksijos. Šiais aspektais Lietuva nėra geriausia vieta šiuolaikinei muzikai. Visada buvo ir yra žmonių, kurie deda nemažai pastangų, kad kažkas pasikeistų, naujos muzikos festivaliai sutraukia nemažai klausytojų. Bet ten, kur reikia organizuotų struktūrų ir finansinių pajėgumų, mažai kas keičiasi. Pavyzdžiui, dėl finansavimo specifikos užsakymai kūriniams pateikiami labai vėlai, o tai skatina rezultato paviršutiniškumą. O ir tas finansavimas, ko gero, gausiausiai dalinamas vienadieniams proginiams reikalams. Egzistuoja tam tikra niveliacija, kokybinių kriterijų nusitrynimas, kam lietuviška dirva labai palanki. Daug lemia bendras platesnės visuomenės mentalitetas, net ir intelektualesnėje terpėje tik pavienių žmonių atveju egzistuoja koks nors ne tik relaksacinės ar foninės muzikos poreikis ir suvokimas. Lyginant su visomis kitomis meno sritimis, tokio mentaliteto akiratyje esame tolimiausiame paribyje ar net užribyje.

Ar visą laiką kuriate tik pagal užsakymą?

Tai – mitas. Taip, aš jų gaudavau, nuo Nepriklausomybės pradžios iki dabar pagal festivalių ar kitokius institucijų užsakymus parašiau dvidešimt vieną kūrinį, iš jų keturi buvo užsakyti Lietuvoje. Bet iki Nepriklausomybės jokių užsakymų nebuvo visai. Rašiau kas ant seilės užeidavo, yra visa eilė kūrinių, kurie atsirado atlikėjų prašymu. Tik po 1990-tų atsivėrė užsienio galimybės, pradėjau gauti įvairių pasiūlymų. Ilgainiui nemažai jų teko ir atsisakyti dėl esamų įsipareigojimų ar kitų prioritetų. Praleidau ir vieną kitą ne kasdien pasitaikančią progą, bet negali visko aprėpti. Visaip buvo ir yra. Pavyzdžiui, Antrąją simfoniją parašiau be jokio užsakymo ir be jokio honoraro, tarpais laviruodama tarp kitų darbų. Dabar atrodo, kad labiau norisi pasiduoti tik savo pačios lėtam laikui, be stresų ir terminų.

Šiuo metu Lietuvoje pasirodo naujausias jūsų kompozicijos „Lapides, flores, nomina et sidera“ įrašas. Kaip gimė šis kūrinys?

2008-aisiais Vilniuje vyko „Pasaulio muzikos dienos“. Šis užsakymas buvo kuratoriaus Lieveno Bertelso idėja. Kūrinys skirtas Vėlinių dienai, kuomet įprastai koncertai nevyksta. Pirminė idėja buvo atlikti šį kūrinį įvairiose atvirose senamiesčio erdvėse: daugybė chorų skirtingose vietose dainuotų tą patį kūrinį. Tačiau žinant įprastą mūsų lapkričio orą, tokia idėja neatrodė iki galo realistiška, todėl nuo pat pradžių galvojau apie sprendimą, kurį galima būtų realizuoti bažnyčiose. Pagrindinė sąlyga buvo muzikos paprastumas – ją turėtų gebėti atlikti įvairaus lygio chorai. Tiesa, šią sąlygą įvykdžiau ne visai tobulai, nors ir stengiausi. Vis dėlto premjeroje dalyvavo ir du neprofesionalūs chorai – Vilniaus universiteto ir Bernardinų parapijos, ir kūrinį jie įveikė. Savo iniciatyva įjungiau ir kelis instrumentus – piccolo fleitą, trimitą, tromboną ir būgną.

Mano vidinė būsena tuo metu labai atliepė šį užsakymą, nes ėjo pirmi metai po mano mamos mirties. Be to, man dar vaikystėje Vėlinės tapo vienu iš Vilniaus ženklų. Kai sovietmečiu Rasų kapinėse, kur ta proga šmirinėdavo pilna saugumiečių, buvo šventas reikalas nuėjus degti žvakutes ant Jono Basanavičiaus, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir kitų kapų. Todėl mažiausiai galvojau apie šiuolaikinės muzikos festivalio kontekstą. Anotacijoje kalbu apie autorystės diskretiškumą. Iš tiesų bandžiau sukurti kažką, kas gal galėtų natūraliai įsilieti ir tapti sava įvairesnėje Vilniaus bendruomenėje.

Kaip to projekto papildymą ir modifikuotą pirminės atlikimo lauke idėjos įgyvendinimą, parašiau neprašytą vakarinę dalį „Cantio vespertina“. Ji buvo atlikta Bernardinų kapinėse Visų šventųjų vakarą. Pamenu, jau buvo tamsu, tik žvakučių mirksėjimas, kapinėse išsidėsčiusių choro grupių monotoniškas skambesys, besipinantis piccolo fleitų motyvas. Oras pasitaikė kaip reta geras – nebuvo vėjo, nebuvo šalta. Buvo tikrai ypatinga atmosfera. Sprendžiant iš klausytojų reakcijų, ta kapinių akcija mums tikrai pavyko, gaila, kad taip ir liko vienkartinė ir niekaip neužfiksuota.

Kaip apibūdintumėte kompoziciją „Lapides, flores, nomina et sidera“?

Esu ją įvardinusi kaip ne tiek autonomiškos muzikos, kiek išdainuojamo žodžio kompoziciją. Iš esmės tai yra keturios litanijos – akmenų, gėlių, vardų ir žvaigždynų. Man ši kompozicija yra apie viską – žemę, visatą, kur mes esame, kas mes esame.

Juokauju, jog šiam opusui parašiau lotynišką poeziją. Bet iš tiesų pati rankiojau lotyniškus gamtos objektų pavadinimus, dėliojau juos kaip eilėraščio eilutes, tinkamas pasikartojančiam dainavimo ritmui. Kartu susiejau juos prasminiais ryšiais ir paslėpiau juose visokių ženklų. Tegu semiotikai ieško. Man asmeniškai tuose sąrašuose slypi daug poezijos. Beje, kadangi mano tėvas geologas, geologinių objektų klausimais galėjau čia pat ir pasikonsultuoti.

O Visų šventųjų litaniją išplėčiau iki maksimumo, norėjosi kuo ilgesnio vardų sąrašo, kuo ilgesnio kartojimo. Leidau sau įtraukti ir porą šventųjų moterų, artimesnių mūsų laikams – šv. Kryžiaus Teresę Benediktą ir šv. seserį Faustiną Kovalską. Už tų dviejų vardų slypi labai skirtingos asmenybės ir biografijos, kiekviena jų įneša savų prasminių ženklų. Visą šią kompoziciją įrėmina pasikartojantis gailestingumo motyvas.

Albumą „Lapides, flores, nomina et sidera“ galima įsigyti musiclithuania.com ir platformoje bandcamp.com. Albumo leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija