Muzika papasakotos istorijos

Gruodžio 10-ąją Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje vyko koncertas „Vestsaido istorija“, Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas) dirigavo Modestas Barkauskas. Programoje – Jurgio Juozapaičio, Aleksandro Skriabino, Leonardo Bernsteino ir Arturo Márquezo kūriniai. Solistė – pianistė Onutė Gražinytė. Keista, bet skirtingos stilistikos (nors gana panašaus laikotarpio) kūrinių atlikimas atrodė analogiškas. Orkestras skambėjo dalykiškai, ryškiai, energingai ir tik lėtos tėkmės muzikos epizoduose – ramiai, meditatyviai. Tokia traktuotė labiausiai tiko Jurgio Juozapaičio Simfonijai Nr. 1 „Rex“.

Iš kruopščiai parengtos koncerto programėlės sužinome, kad kompozitorius yra penkiolikos Stasio Šimkaus premijų už vokalinę kūrybą laureatas. 2002 m. jis tapo Lietuvos nacionalinės premijos laureatu. 2004 m. tarptautiniame kompozitorių konkurse „Sinfonia Baltica“ Rygoje laimėjo pirmąją premiją už kūrinį simfoniniam orkestrui „Bokštų kontrapunktai“, 2005 m. Juozo Karoso kompozicijos konkurse pelnė antrąją premiją už „Mažąjį koncertą“ fortepijonui ir styginių orkestrui. Juozapaičio kūrinius įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose ir koncertuose atliko žymūs muzikantai. Už „Rex“ dar 1978-aisiais Juozapaičiui paskirta Lietuvos valstybinė premija. Simfonijoje ryški autoriui būdinga intuityvistinė komponavimo maniera. Nors bibliografijoje nurodoma, kad ši simfonija sukurta 1973 m., iš tiesų „Rex“ partitūra buvo baigta 1972-ųjų gruodį. Tad šių metų gruodis kaip tik žymi simfonijos 50-ies metų sukaktį, o šio vakaro jos atlikimą Nacionalinis simfoninis orkestras ir maestro Barkauskas skyrė kompozitoriaus 80-mečiui.

Klausantis šios dviejų dalių simfonijos atrodė, kad atlikėjams sekasi perteikti tuomečio jauno kūrėjo dvasios jaudulį komponuojant muziką. Opuso turiniui būdinga neramios mintys, sielos blaškymasis, noras perteikti kažką svarbaus, pasitelkus naujas raiškos priemones. Suskambėdavo ir didingi, iškilmingi epizodai, ir nusiraminimas.

Jau parašiusi savo įspūdį, iš kompozitoriaus sulaukiau įdomių prisiminimų. „1972-aisiais dažnai lankydamasis Čiurlionio muziejuje, atkreipiau dėmesį į paveikslo „Rex“ filosofiją, absoliučią pasaulį valdančią Idėją – kuriančiųjų, šviesiųjų Karalių ir griaunantį Juodąjį. Suvokiau, kad jie kiekviename iš mūsų gyvena ir dabar. Kam, žmogau, tu tarnauji? Tuo metu rašiau simfoniją, kurioje klausytojas išgirstų naujas raiškos priemones (ketvirtatonius, aleatoriką, sąskambių įvairovę), naują formą, bet kartu stengiausi, kad kūrinys būtų lietuviškas. Baigęs rašyti simfoniją paskyriau ją Čiurlionio atminimui. Partitūroje teko pateikti daug paaiškinimų, kuriuos įrašiau lietuviškai, rusiškai ir... – o jauno autoriaus įžūlumas tais laikais! – angliškai. Ir, mano nuostabai, visų jų prireikė! Pirmasis ir vėliau daug kartų simfoniją atliko maestro Juozas Domarkas. Pamažu ratas plėtėsi ir prie jos buvo „prisilietę“ Dmitrijus Kitajenka, Vladimíras Válekas, Imantas Resnis, Andris Nelsonas, o dabar į šią eilę reikia įrašyti ir Modestą Barkauską, kuriam prognozuoju gražią kūrybinę ateitį“, – sakė Juozapaitis.

Po „Rex“ keistai nuskambėjo Skriabino Koncertas fortepijonui ir orkestrui fis-moll, op. 20. Programėlėje skaitome, jog tai pirmas 24 metų autoriaus kūrinys orkestrui, kurį Skriabinas ypač mėgęs ir dažnai pats grodavęs, kūrinys labai patikęs Sergejui Rachmaninovui. Pastarojo diriguojamas orkestras su soluojančiu Skriabinu koncertą atliko 1911 metais. Po autoriaus mirties 1915 m. jo atminimui surengtose gedulo iškilmėse šio veikalo fortepijono partiją skambino pats Rachmaninovas. Tikriausiai tai buvo nuostabus įspūdis. 

Šį vakarą solavo muzikų šeimoje gimusi, daugiau kaip dešimties nacionalinių ir tarptautinių konkursų laureatė pianistė Onutė Gražinytė, šiuo metu studijas tęsianti Berlyno Hannso Eislerio muzikos akademijoje. Kažkokioms aplinkybėms sutapus, šįkart dinaminės darnos pritrūko. Trapios pianistės švelnus, salėje vos girdimas skambinimas tarsi paskendo galinguose, net klampokuose orkestro garsuose. Atrodė, kad solistė naudojasi kairiu pedalu, nes išdailintos lyrinės melodijos ir pasažai vos girdėjosi ryškių orkestro instrumentų faktūroje. Kulminacijose buvo matomos pianistės pastangos, o rachmaninoviškų atšvaitų persmelktuose epizoduose norimi išgauti dinamiškai stiprūs akordai ir oktavos skambėjo ne itin kokybiškai. Trečioje koncerto dalyje Chopinui artimai šokinei muzikai pritrūko charakteringumo. Vertinant dideles pianistės pastangas ir muzikavimo nuoširdumą, norėtųsi jai palinkėti galbūt kiek kitokio repertuaro, kuriuo galėtų atsiskleisti visas jos talento žavesys ir profesinis meistriškumas.

Antroje vakaro dalyje išgirdome labai gyvybingai, temperamentingai traktuojamus Bernsteino „Simfoninius šokius“ iš miuziklo „Vestsaido istorija“. Gatvės gaujų priešiškumo, kovų, mambos scenose vyravo didelis triukšmingumas ir tik Marijos ir Tonio svajonių bei meilės epizoduose muzika tekėjo ramiai, lėtai.

Programos pabaigoje pakiliai, garsiai ir gana smagiai buvo atliktas meksikiečio Márquezo šokis „Conga del Fuego Nuevo“. Conga – kubietiškasis karnavalo, t.y. linksmybių, šokis, o Fuego Nuevo reiškia „naujoji ugnis“.

Gausiai susirinkusiai publikai labai patiko visi programoje nuskambėję kūriniai. Karštais plojimais ir šūksniais jie sveikino solistę, muzikantus ir simfonijos autorių Jurgį Juozapaitį, užlipusį ant scenos padėkoti atlikėjams ir klausytojams.