Triumfuosiančio gėrio viltis

Pianistas, LMTA profesorius, tarptautinių konkursų laureatas Jurgis Karnavičius – vienas tų muzikos pasaulio veidų, kuriems nereikia papildomos reklamos. Jam, sukaupusiam didelę kamerinio muzikavimo ir bendradarbiavimo su operos solistais patirtį, kelias į sceną visada buvo atviras ir lydimas pagarbos. Žavi ne tik pianisto profesionalumas ir interesų akiratis, bet ir didelė vidinė inteligencija, o jo kukli ir santūri asmenybė atsiskleidžia per galimybę apmąstyti platesnę pasaulio panoramą, išreikšti savo poziciją dieviškąja muzikos meno forma. Jurgis Karnavičius išties atrodo uždara asmenybė, sukaupusi turtingą dvasinę patirtį.

Turiu prisipažinti, kad šio koncerto laukiau itin susidomėjusi. Gruodžio 3 d. „Organum“ salėje maestro tarė ir įžanginį žodį: „Programa – tai reakcija į tai, kas vyksta pasaulyje. Žmonės turi tokią savybę reaguoti į įvykius, jaudintis, laukti naujienų, bet praeina kelios savaitės, keli mėnesiai, ir dėmesys atslūgsta, o po pusės metų dalis žmonių išvis nebeprisimena, kas vyksta. Mano koncertas – priminimas to, kas vyksta, nes neturime teisės pamiršti. Tai ryšys su mūsų pačių išlikimu. Nevadinčiau šio koncerto rečitaliu. Jis sumanytas kaip vienas vientisas valandos kūrinys. Kraštuose lyg arka tarp Lietuvos ir Ukrainos – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Valentino Silvestrovo kūryba. O visą koncertą skambėsiantys Philipo Glasso etiudai – mūsų gyvenimo atspindys, kuris gali kelti emocijas; įmontuotos dvi salelės – Wolfgango Amadeus Mozarto ir Ferenco Liszto. Silvestrovui šiais metais sukanka 85-eri. Jo kūryba ir Andrejaus Tarkovskio filmas „Soliaris“ tarsi kelia senas asociacijas. Silvestrovas yra sakęs: „Pasaulis pavargo nuo monumentalumo, kai maži dalykai tarsi nereikšmingi, nors juose slypi didžiausia jėga. Aš nekuriu naujos muzikos, mano muzika atspindi tai, kas jau sukurta.“ Įžanginį žodį Karnavičius baigė ragindamas: „Taigi branginkime tai, kas jau sukurta.“

Pradžioje nuskambėjo trys Čiurlionio preliudai b-moll (VL 169), es-moll (VL 199) ir h-moll (VL 182 a). Minkštas tušė, natūrali frazuotė skleidė ramaus peizažo nuotaikas. Tai išties subtiliai išjausta intelektuali traktuotė, kilni prieiga prie mūsų genijaus kūrybos. Toliau skambėjęs intensyvus, audringas Glasso etiudas Nr. 11 pradėjo sumanytą koncerto koncepcijos dramą. Skambūs akordai, banguojanti pasažų linija, gražus forte garsas plukdė vaizduotės laivą. Etiudas Nr. 16 pianisto perteiktas labai raiškiai, išryškinant atskirų rankų savarankiškas partijas ir jų „pokalbius“. Įdomūs ritmai – pagaulūs ir atlikti su ugnele. Mozarto Adagio h-moll, K. 540, skambėjo sakraliai, mąsliai, buvo surasti aiškūs štrichai, permatoma faktūra, logiška minties eiga. Pažymėtina puiki dinamikos skalė, kai viskas skamba ir niekas nėra perspausta. Lyg koncerte, kurio kūriniai sudėstyti rondo formos tvarka, sugrįžęs Glassas – jo Etiudas Nr. 17 – patvirtino idėją, kad šie etiudiniai intarpai labai tinka kaip emocinės intermedijos. Net baigęs kūrinį pianistas palikdavo skambantį pedalą ir pereidavo prie kito kūrinio, taip akivaizdžiai rodydamas nenutraukiamą minties tąsą.

Liszto „Gedulingosios gondolos“ Nr. 2 turinys perteiktas taip pat švelniai, subtiliai ir neskubant. Girdėjome labai gražią kulminaciją su prasmingais akcentais. Greta dar du Glasso etiudai – Nr. 18 ir Nr. 20 – atliko prasminės riturnelės vaidmenį, ypač Nr. 20 labai įdomus harmoniškai. Visi Glasso etiudai yra malonūs klausytis ir patogūs atlikti, to negali nepastebėti profesionalus klausytojas, sykiu sekantis kiekvieną rankų padėtį. Nedarant pertraukos suskambėjęs pabaigos kūrinys – Silvestrovo Bagatelė Nr. 1, op. 1, – iškilo kaip visiškas nuskaidrėjimas.

Klausantis koncerto buvo justi, kad visus kūrinius vienija poetiškas, brandus žvilgsnis į pasaulį, romantiška ir lyg apibendrinanti patirtis, rimties būsena. Jurgis Karnavičius muzikuoja visiškai laisvai. Daug ieškota, rastas savas stilius – santūrus, racionalus, jausmus perteikiant per garso kokybę. Šitai visada ženklina aukščiausios klasės atlikėjų braižą. Karnavičius – turtingo vidinio pasaulio pianistas, visai atmetęs išorinius efektus ir teikiantis savas, intymias, viso gyvenimo, praleisto prie instrumento, nuojautas ir mintis. Klausytojui pasiųsta žinia: aukštųjų sferų tikrovė yra virš viso blogio ir kataklizmų. Tarp sezono koncertų, skirtų karui Ukrainoje, šis pasirodymas buvo retas tokio tauraus pasidalinimo viltimi dėl triumfuosiančio gėrio pavyzdys, grįstas nemirtinga genialių autorių kūryba.