Virpėjimai, vizijos, ošimai...

Jau antrą kartą šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“ surengtos „Baltijos muzikos dienos“ (2009 m. savo kelią pradėjęs festivalis pirmąsias „Baltijos muzikos dienas“ surengė 2019 m., pradėjus veikti Baltijos šiuolaikinės muzikos tinklui). Lapkričio 6–19 d. devyniuose koncertuose grojo Lietuvos, Latvijos, Estijos, Austrijos atlikėjai: Estijos elektroninės muzikos ansamblis (EMA), Talino naujosios muzikos ansamblis (vadovas Arashas Yazdani), austrų ansamblis NAMES (vadovas Matthias Leboucheris), Kauno miesto simfoninis orkestras, kuriam dirigavo Imantas Jonas Marijus Šimkus, Jurio Āzerso ir Guntaro Freibergo perkusijos duetas iš Latvijos, ansamblis „Synaesthesis“ (vadovė Marta Finkelštein), Klaipėdos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo Vytautas Lukočius, grojo Sergejus Okruško (klavesinas), Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, kuriam dirigavo Karolis Variakojis, dainavo solistė Gunta Gelgotė, festivalį baigė Latvijos radijo choras. Didžioji dalis koncertų vyko Kauno valstybinėje filharmonijoje, festivalis prasidėjo „Drobės“ fabrike, baigėsi Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje.

Festivalyje daugiausia skambėjo nauja muzika, sukurta per pastaruosius kelerius metus, tad tarp jos išsiskyrė kur kas anksčiau sukurti kūriniai: NAMES koncerto programoje skambėję Michaelio Gordono „Industry“ (1992), Klauso Lango „small life. transition“ (2003), Christopho Herndlerio „vom Festen, das Weiche“ (2007) ir kitų, Latvijos radijo choro programoje – Ryčio Mažulio „Canon solus“ (1998), Justės Janulytės „Akvarelė“ (2007), Arvo Pärto „The Deer’s Cry“ (2008) ir Toivo Tulevo „Tanto gentile“ (2010). Prie santykinai „vyresnių“ kūrinių galima priskirti Kauno miesto simfoninio orkestro atliktus Giedriaus Kuprevičiaus „Paskutinius baltų šokius“ (2012) ir Talino naujosios muzikos ansamblio – Justinos Repečkaitės „Acupuncture“ (2014). Iš parašytų per pastaruosius keletą metų festivalyje skambėjo latvių perkusijos dueto atliekami Loretos Narvilaitės „Akataka“ (2017) ir Kristupo Bubnelio „Q“ (2021), Klaipėdos kamerinio orkestro – Monikos Zenkevičiūtės „Pocket“ (2018) ir Fausto Latėno „Bolero“ (2020–2021), ansamblio „Synaesthesis“ – Žibuoklės Martinaitytės „Hado zona“ (2021) ir ansamblio EMA – Mantauto Krukausko „me oleme kuus“ (2022). 

Kaip ypatingą įvykį išskirčiau Martinaitytės „Hado zoną“, kurios premjera įvyko 2021 m. Vokietijoje, Blaibacho miesto požeminėje koncertų salėje, o 2022 m. spalio mėnesį – festivalyje „Muzikos ruduo“ Vilniaus rotušėje. Negirdėjau užsienio ir Vilniaus koncertų, bet norėčiau tikėti, kad Kauno filharmonijos vestibiulis idealiai tiko šio kūrinio skambesiui ir atmosferai. Ansamblis „Synaesthesis“ prieš kūrinio atlikimą socialiniuose tinkluose atkreipė dėmesį į Lietuvos teisingumo ir Seimo rūmams 1925 m. pradėto statyti pastato erdvių įspūdingumą. Istorikas Žilvinas Rinkšelis KTU Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro puslapyje pabrėžia pastato neoklasicizmo stilių su ryškiais art deco elementais, vestibiulio kolonų kapitelius su liaudies drožinių motyvais, kolonų pagrindą juosiančią tautinę juostą imituojančius ornamentus, lubų vitražą. Nuolat lankydamasi Kauno filharmonijoje, regis, tik skambant kūriniui „Hado zona“ suvokiau, koks įspūdingas žemų garsų ir šviesų efekto pripildytas vestibiulis.

Kūrinį atliko ansamblio „Synaesthesis“ nariai Artūras Kažimėkas, Simonas Kaupinis, Arnas Kmieliauskas, Donatas Butkevičius, Marta Finkelštein, erdvinio sprendimo kūrėja – Akvilė Anglickaitė, šviesos dailininkas Valdas Latonas. Kūrinį Martinaitytė sukūrė gavusi Johno Simono Guggenheimo atminimo fondo stipendiją. Vandenyno gelmių giliausia zona ir šviesos svarba perteikiama pasitelkus elektroniką ir žemiausių tembrų instrumentus – tūbą, bosinį klarnetą, kontrabosą, perkusiją, kartu su įrašytų instrumentų (kontrafagoto, bosinės fleitos, trombono ir žemo balso) skambesiu. Pakerėta skambesių ir vaizdų magijos pamaniau, jog šį kūrinį, ko gero, galima tik patirti.

Eksperimentiniu body percussion tipo kūriniu pradėję, brandžią šiuolaikinę muziką pristatė ansamblis NAMES. Jų programoje išsiskyrė Ramūno Motiekaičio „Melancholijos erdvės“ fleitai, klarnetui, violončelei ir fortepijonui. Subtilaus, tikrai melancholiško skambesio kūrinyje kompozitorius pasirinko kalbėti apie sudėtingas žmogiškąsias būsenas, jo įkvėpimas – to paties pavadinimo Karin Johannisson knyga. Kauno miesto simfoninio orkestro programoje, diriguojant Šimkui, pirmąkart skambėjo Mariaus Baranausko kompozicija „Amžinoji melodija“. Per orkestro tembrus, harmonijas ir faktūras lėtai išsiskleidžiančiame kūrinyje kompozitorius nesiūlė asociacijų, tačiau leido klausytojui ieškoti savo atsakymų. Klaipėdos kamerinis orkestras, diriguojamas Lukočiaus, ir solistas Okruško (klavesinas) taip pat pirmą kartą atliko Ričardo Kabelio „Opus parabellum“. Įspūdingo skambesio, orkestro bei klavesino tembro ir ritmo formulių kontrastas kūrė netgi kiek nejaukią atmosferą, skatino susimąstyti apie dabarties realybę.

Net tris premjeras surengė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras – skambėjo Dominyko Digimo „swells, pines, rustles...“, Ritos Mačiliūnaitės „Cooking, Cleaning, Creating“ ir Žibuoklės Martinaitytės „4 Forces“. Nuo šių metų rudens pavadinimą pakeitęs Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (buvęs Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“) pastaraisiais metais naujose programose svarbią vietą skiria lietuvių kompozitorių kūriniams. Per premjeras dirigavęs Karolis Variakojis pabrėžė, kad orkestro koncertinėse programose nepakanka pristatyti užsienio autorių kūrybą. Tokio Lietuvoje iki šiol neegzistavusio orkestro galimybes gali išbandyti ir lietuvių autoriai. Trijuose kūriniuose sodrus ir spalvingas pučiamųjų skambesys atskleidė tarsi skirtingas gyvenimo versijas.

Ritmiškas, tarp daugybės tembrų balansuojantis Mačiliūnaitės „cooking. cleaning. creating“ („iškepti. išvalyti. sukurti“) kalba apie šiuolaikinės moters kasdienybę, atskleidžia socialinę tematiką. Anot kompozitorės, tai sekundžių talpinimas daugybėje veiksmų, vaikščiojimas miegant pirštų galais, tapymas viryklės garsais, rašymas dulkių siurblio filtruose, skalbimo mašinos sukimasis. „Išsibarsto akimirkos fragmentuose ir pasklinda skirtinguose epizoduose, kad apglėbtų didelius mažų būtybių gyvenimus“, – ši kompozitorės frazė man geriausiai apibūdino girdimą muziką.

Visai kitokią, tarsi nuo kasdienybės nutolusią estetiką demonstravo Digimo kompozicija „swells. pines. rustles...“ („bangavimai. pušynai. ošimai...“). Įkvėptas naktį pušyne įrašyto stipraus vėjo ošimo, kompozitorius sukūrė užburiantį, tiesiog efemeriško, vos pastebimo kitimo skambesių peizažą. Stipraus, sodraus garso, išnaudojant, ko gero, visas įmanomas orkestro galimybes, kompoziciją „4 Forces“ („Keturios galios“) pristatė Martinaitytė. Kompozitorės įkvėpimu tapo idėja apie keturias visatą valdančias galias – tai gravitacija, elektromagnetinė galia, silpnoji ir stiprioji branduolinė galios. Kvapą gniaužianti kūrinio kulminacija nepaliko abejingų.

Festivalio premjeros ir orkestro pažadas 2023 m. atlikti dar daugiau naujų lietuviškų kūrinių iš anksto nuteikia geriems įspūdžiams.

Paskutiniame festivalio koncerte Latvijos radijo choras atliko „LRT Klasikos“ užsakymu sukurtą Martinaitytės „Aletheia“. Fantastiško grožio, gylio ir subtilumo muzika Martinaitytė mąsto apie balsą ir prasmės atskleidimą: „Karo akivaizdoje viskas pasidaro beprasmiška, o kokią vietą muzikos garsai turėtų užimti žmogaus gyvenime, tampa neaišku. Žmogaus balsas vienintelis instrumentas, kurį turime visose gyvenimo situacijose.“ Visapusiškai išnaudojant choro balsų, garso išgavimo, erdvės galimybes, „Aletheia“ klausytojų pilnoje bažnyčioje sukėlė neišdildomą įspūdį.

Lietuvių, latvių ir estų kompozitorių kūriniai, atlikėjai, premjeros, bendrystė, galimybė kartu klausytis nuostabios muzikos aštriai priminė dabarties realybę – visai netoli, Ukrainoje, vykstantį karą, nesuvokiamą žiaurumą ir artėjančią žiemą. Kitais metais „Baltijos muzikos dienos“ planuojamos rengti Latvijoje, Rygoje.