Racionalusis meistras

Baigiamajame X tarptautinio M.K. Čiurlionio muzikos festivalio koncerte lapkričio 23 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambino keleto prestižinių konkursų (Fryderyko Chopino, Piotro Čaikovskio, Vano Cliburno ir Ginos Bachauer) laureatas pianistas Kevinas Kenneris. Pasiklausyti jo interpretuojamų Ferenco Liszto, Boriso Liatošinskio bei Fryderyko Chopino kūrinių susirinko daugybė gerbėjų.

Žinomos pianistės, LMTA profesorės Aleksandros Žvirblytės pastangomis kiekviename M.K. Čiurlionio muzikos festivalio sezone daugėja koncertų, vis daugiau rėmėjų patiki šio renginio svarba, todėl atsiranda galimybė pakviesti vis įdomesnių, ryškesnių atlikėjų. Šių metų dešimtajame festivalyje simboliškai įvyko dešimt koncertų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Valdovų rūmuose, Vilniaus rotušėje ir „Organum“ koncertų salėje. Dalyvavo nemažai kolektyvų, ansamblių, orkestrų, choras „Pro musica“. Keliuose koncertuose įspūdingai pasirodė ir pati festivalio organizatorė profesorė Žvirblytė bei jos sūnus pianistas Paulius Anderssonas. Rečitalius surengė net du įžymūs, pasaulyje itin vertinami pianistai iš užsienio – Roger Muraro iš Prancūzijos ir Kevinas Kenneris iš JAV, įvardijamas kaip vienas puikiausių visų laikų JAV pianistų. Buvo įdomu analizuoti šių jau ne pirmą kartą Vilniuje koncertuojančių visiškai skirtingų, įdomių muzikų atliekamų kūrinių traktuotes. Muraro jautrus, subtilus skambinimas jaudino nuoširdumu, emocionalumu, tačiau taip pat prikaustė dėmesį Kennerio tapybiškos, racionalios, tarsi stebint iš šalies, stipraus charakterio veikiamos traktuotės. 

Neįprastai Kevino Kennerio rečitalyje nuskambėjo Liszto „Klajonių metai: Šveicarija“ („Années de pèlerinage: Suisse“). Patyrę profesionalai dažnai labiausiai kreipia dėmesį į virtuozinį, audringą Liszto muzikos pradą. Kiti perteikia romantinę, jausminę aurą, pasineria į emocijų pasaulį. Kennerio visų ciklo pjesių traktuotėse buvo juntamas valingas stiprios asmenybės požiūris į gamtos reiškinių savitą, tapybišką pateikimą. Ryškiai kontrastingai skambėjo „Viliaus Telio koplyčia“ – architektūriškai, ryžtingai buvo perteikiami tarsi regimi, galingi statiniai, po to tyliai, švelniai interpretuojami mieli gamtos vaizdiniai: „Prie Valenštato ežero“, „Pastoralė“, „Prie šaltinio“. Po šių kerinčių vaizdų – galinga, aštroka stichija prabilusi „Audra“. Energingi, veržlūs skambesiai drebino erdvę. Visai kitaip, labai įdomiai, meditatyviai, tarsi racionalus egzistencijos apmąstymas, buvo atliktas „Obermano slėnis“. Stipri Kennerio asmenybė raiškiai sudėliojo visus šioje muzikoje esančius akcentus.

Maloniai nuteikė gana retai atliekama pjesė „Eglogas“ – nuspalvinta šviesiai, poetiškai. Neįprastai suskambo dvi paskutinės ciklo pjesės „Namų ilgesys“ ir „Ženevos varpai“, nes pianistas pasirinko pirmąsias šių kūrinių versijas, kurių teksto yra daugiau, bet abejočiau, ar jų muzika tobulesnė už vėlesniąją.

Prieš antrą koncerto dalį Kenneris papasakojo klausytojams apie šios programos pasirinkimą, taip pat išreiškė palaikymą Ukrainos drąsuoliams – savo šalies ir mūsų visų gynėjams. Pianistas skambino vilkėdamas ukrainiečių pabėgėlių jam dovanotą kostiumą – liaudies meno meistrų siuvinėtais raštais puoštą „vyšyvanką“. Net koncerto pradžioje atliktą „Viliaus Telio koplyčios“ muziką jis susiejo su didvyriška ukrainiečių kova. Taigi, šį koncertą pianistas skyrė Ukrainai.

Prieš Chopino Sonatą b-moll skambėjo XX a. pirmosios pusės ukrainiečių kompozitoriaus Boriso Liatošinskio pjesės: Elegija–Preliudas ir Preliudas Nr. 1, op. 38. Jas Kenneris, panašiai kaip ir bisui atliktą panašiu laikotarpiu kūrusio lenko Ignacy Jano Paderewskio pjesę, skambino pasitelkęs racionalumą. Kilo mintis, jog gal pianistas šiuos autorius pasirinko todėl, kad jaunystėje studijavo pas lenkų kilmės Krzysztofą Brzózą, Ludwiką Stefanskį, o šie galbūt jam įkvėpė domėjimąsi lenkiška muzika, kurios atlikimą giria ne vienas kritikas ir vadina „geriausia kada nors girdėta koncertų salėje“. 

Nustebino neįprastas Chopino Sonatos Nr. 2 b-moll, op. 35, atlikimas. Gal mintys apie vykstantį karą ir nenoras pasiduoti emocijoms lėmė, kad traktuotėje vyravo racionalumas, nebuvo šilumos ar romantinio poetiškumo. Greiti tempai, pavyzdžiui, I dalyje Grave – Doppio movimento arba II dalyje Scherzo, buvo perdėtai greiti (ypač Scherzo), dalykiškai ryžtingi, azartiški. Atrodė, kad tai vos ne karo pabūklų keliamo triukšmo iliustracija. O štai III dalyje Marche funèbre: Lento (visiems pažįstamas „Laidotuvių maršas“) buvo nutapyta tikra mirusiųjų buveinė. IV dalyje Finale: Presto labai tyliai, greitai, be kontūrų skriejantys garsai sukūrė šiurpų virš kapų pažeme švilpiančio vėjo vaizdinį. Įprastai lyrinės, išraiškingai atliekamos lėto tempo temos buvo be gyvybės požymių, tik labai tylios, statiškos, bespalvės, nepaprastai ištęstos ir monotoniškos.

Beje, Kevinas Kenneris dvi dienas vedė meistriškumo kursus, kuriuose dalyvavo LMTA studentai, M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio meno mokyklų moksleiviai. Kursus parėmė JAV ambasada Lietuvoje.