Stylus luxurians operos avanscenoje

Lapkričio 6 d. Lietuvos operos ir baleto teatre surengtas baroko muzikos gala koncertas „Roma travestita“, kuriame žibėjo brazilų kontratenoras sopraninas Bruno de Sá.

Koncertai „Roma Travestita“ pavadinimu jau keliauja po didžiuosius Europos muzikos centrus, rugsėjo mėnesį pasirodė pirmoji kompaktinė plokštelė (su Francesco Corti vadovaujamu ansambliu „Pomo d’Oro“). Vilniuje girdėto koncerto programoje – retai pas mus atliekamos baroko operų arijos. Skambėjo XVIII a. kompozitorių neapolietiškos operos kūrėjo Gioacchino Cocchi, Johanno Adolpho Hasse’s, per 50-ies operų autoriaus Gaetano Latillos, vieno populiariausių šimto operų autoriaus Niccolò Piccinni, didžiųjų kastratų mokytojo Nicolos Antonio Porporos, 40-ies operų autoriaus Leonardo Vinci, operų impresario ir per 50-ies operų kūrėjo Antonio Vivaldi bei kitų kompozitorių operų arijos, taip pat Francesco Durante, Francesco Geminiani ir Vivaldi instrumentiniai kūriniai. Solistui Bruno de Sá talkino ir instrumentinius kūrinius atliko naujas ansamblis „Cappella Concertante Vilnense“, sudarytas iš teatro orkestro artistų, – solavo smuikininkai Dainius Peseckas, Bernardas Petrauskas, prie ansamblio prisijungusi klavesinininkė Arianna Radaelli. Ansambliui vadovavo smuikininkas Dimitris Karakantas.

Istorinis baroko laikotarpis – dainininkų kastratų epocha, prasidėjusi 1588 m., kai popiežius Sikstas Penktasis uždraudė jo valdose moterims pasirodyti scenoje. Siksto koplyčios chore pradėjo giedoti ir į operos sceną išėjo puošniu grimu „užsimaskavę“ vyrai, įsispraudę į korsetus ir vaidinantys nuskriaustas, įsimylėjusias kilmingas damas bei jų tarnaites. Viešumoje baroko operose dainininkai vadinti musico arba soprano machito (vyriškas sopranas), jie dainuodavo soprano, mecosoprano partijas. Tame galantiškame amžiuje buvo gerbiami, prabangioje aplinkoje laukiami, turtingi, bet dažnai nelaimingi. Istorijoje išliko ryškių meninių individualybių vardai – Ferri, Farinelli, Fontana, Senesino, Pacchierotti. Jie tapo pirmosiomis operos superžvaigždėmis, uždirbančiomis milžiniškus honorarus ir pelniusiomis isterišką visuomenės liaupsinimą. Jų ir šlovės siekiančių falcetistų pasirodymai buvo būtina epochos blizgesio, puošnumo dalis. 1861 m. kastracija buvo uždrausta. 1878 m. popiežius Leonas XIII bažnyčioms uždraudė samdyti dainininkus.  

Šiandien ypatinga, įgyta dainavimo technika formuoja specifinį balsą, vadinamą kontratenoru. Jis gali būti žemesnio registro, tamsesnis, vadinamas kontratenoru altinu (Xavier Sabata, Valer Săbăduș, Xiao Ma ir kt.), arba poetiškas, šviesus – sopraninas (Joze Orlinski, Franco Fagioli, Vilniuje girdėtas puikusis Philippe Jaroussky ir kt.). Kontratenorus, falcetistus girdime atliekančius ir šiandien kuriamą muziką.

Spindintis, lengvas, aukštas kontratenoro sopranino Bruno de Sá kuriamas menas mums dovanojo baroko epochos muzikos fejerverkus. Pirmiausia pabrėžtina meninė visuma, kurioje puikiai derėjo skoninga teatralizuota plastika, operų herojų elgsena, emocinė išraiška ir muzikos įprasminimas. Girdėjome jausmingą dainavimą, dramatiškumą, emocinę įtampą ir poetišką išsisakymą. Bruno de Sá atliekamos arijos perteikė baroko, galantiškosios epochos, dekoratyvumą, specifinę puošmenų pasažų techniką (kartais žemame registre išgirsdavome jo natūralaus tenoro registro skambesį). Stilistiką įprasmino dramatiškumas, dinamikos kupini pasakojimai, epochos raiškai būdingi kontrastai, „terasinė“ dinamika. Ekstravagantiškai skambančiai solisto partijai puikiai pritarė ansamblis (galima sakyti, orkestras) „Cappella Concertante Vilnense“ ir šiai stilistikai reikšmingos bosinės partijos (violončelės ir kontrabosas). Prasmingos rečitacijos buvo paremtos neįkyraus, bet kolegiško klavesino (Arianna Radaelli). Raiškiai įgyvendintas baroko menui būdingas solo ir tutti santykis.

Brazilijoje gimęs Bruno de Sá dainuoti pradėjo ankstyvoje vaikystėje ir anksti pasirodė tėvynės bei Europos scenose, atlikdamas įvairių autorių muziką (nuo Bacho iki Wagnerio, Bernsteino ar Joplino). „Dainuoju nuo dvejų metų, nes esu kilęs iš labai muzikalios šeimos: tėvai susipažino vaikystėje giedodami bažnyčios chore. Visi giminės yra muzikos mėgėjai. Pradėjau dainuoti labai aukštu balsu ir, žinoma, paauglystėje mano balsas šiek tiek keitėsi, bet subtiliau nei kitų vaikinų. Dainavau chore, grojau fleita, ruošiausi tapti muzikos mokytoju. Individualiai mokytis dainavimo pradėjau tik nuo 22 metų. Niekada nesu dainavęs kaip tenoras ar baritonas – tai, ką girdite, yra mano prigimtinis balsas“, – pasakojo solistas. Jis tapo Marios Callas konkurso San Paule, Manhatano tarptautinio muzikos konkurso ir „Concorso Spiros Argiris“ (Italija) laureatu.

Bruno de Sá balsas valdo aukštąjį registrą, jame išgaunamas artikuliuotas puošmenas, nes balsas pasižymi lankstumu, unikalumu. Solistas nusiteikęs ne tik dainuoti baroko epochos kompozitorių kūrybą, bet ir įkūnyti operų herojus, kuriuos kuria mecosopranai moterys, – Kerubiną, Romeo, Oskarą.

Koncerte girdėjome neseniai teatro orkestro artistų suburto ir barokinę muziką interpretuojančio ansamblio „Cappella Concertante Vilnense“ pažangą. Netenka kalbėti apie elementarius atlikėjo meistriškumą rodančius elementus – puikų intonavimą, ansambliškumą. Šiame lygmenyje jau matome puikiai baroko muzikos specifiką pajutusius ir ansamblyje įprasminusius atlikėjus. Smuikininkai Dainius Peseckas, Bernardas Petrauskas, nors ir klasikinio instrumento strykais, atliepė baroko muzikavimo dvasią, instrumentų valdymo manierą. 

Rengiant programą reikšmingas buvo graikų smuikininko Dimitrio Karakantaso vaidmuo. Smuiko ir garso inžinerijos studijas jis baigė Vienos muzikos ir scenos menų universitete, studijavo Zalcburgo „Mozarteume“, Veimaro Ferenco Liszto muzikos aukštojoje mokykloje, yra daugelio tarptautinių konkursų laureatas. Greta įvairios koncertinės veiklos Zalcburge, 2018 m. jis įkūrė jaunimo orkestrą „Nouvo Barocco“.

Smuikininkas scenoje buvo nenustygstantis stylus luxurians (puošniojo stiliaus) spiritus movens. Jo vedamų styginių „čiurlenimas“, „šnarėjimas“ spindėjo tarsi Versalio fontanų vandens purslai, pynėsi puošni ornamentika, klausytojus hipnotizavo ryškūs dinaminiai ir nuotaikų kontrastai, basso continuo ir solinių partijų deriniai. Per pertrauką žiūrovai nerimo ginčydamiesi dėl stovint griežusio ir aktyviai judėjusio (tarsi šokusio!) orkestro primarijaus Karakantaso. Bet juk tai – barokas! Tai galantiškas judesys šokio dvasia, tai svarbiausius ritminius akcentus atkuriantis kojos treptelėjimas, primenantis anų amžių tradiciją prabangia lazda trinktelėti į grindis, siekiant palaikyti visų artistų bendrą ritminį piešinį.

LNOBT pateikė klausytojams reikšmingą dovaną: išjudino nuolat meistrystės siekiančius mūsų instrumentininkus, įkvėpė kurti ir įteisinti operos istoriją Lietuvoje menančią šlovę. Klausytojams suteikė galimybę išgirsti kylančią baroko interpretacijos žvaigždę, pajusti malonumą ir praplėsti muzikos istorijos pažinimo horizontą.