Į muzikinį Everestą

Žinomos smuikininkės, aktyvios dabarties muzikos atlikėjos profesorės Rusnės Mataitytės jubiliejui skirtas koncertas Nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 12 d. netikėtai atvėrė ne vieną sąsają ar laiko ženklą. Turiu omeny ir programą (ypač Bélos Bartóko smuiko koncertą), ir atlikėjus – Rusnę Mataitytę, Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą bei tą vakarą dirigavusią viešnią iš JAV Keri-Lynn Wilson, – ir koncerto kontekstus.

Bet pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad koncertas pradėtas lietuviškos simfoninės muzikos akcentu – Vytauto Barkausko „Konzertstück für Orchester“ Nr. 2, op. 103 (1994). Tai monotematizmo principu (kai pagrindinis motyvas suskamba jau pirmuose taktuose ir iš jo plėtojama visa muzikinė medžiaga) grįstas kūrinys, bylojantis nepralenkiamą Barkausko kompozicijų meistriškumą, formos pajautą ir skoningumą. LNSO repertuarą jau kelis dešimtmečius puošiantis opusas (parašytas Juozo Domarko iniciatyva), daugybę kartų atliktas ir užsienio scenose, yra gražiai įsigyvenęs orkestro muzikantų rankose ir galvose. Tai buvo justi ir koncerte – muzika skambėjo tarsi visai be pastangų, dirigentei Keri-Lynn Wilson tepalaikant nuotaiką ir tempą. Energingas, turtingas, pagavus kūrinys suteikia gana plačią erdvę interpretacinei įvairovei, tad tikėkimės, kad jis skambės dar ne kartą, intriguodamas skirtingų dirigentų traktuotėmis.

Koncertinė pjesė tapo gražiu, šventišku preliudu žengti scenon pagrindinei vakaro herojei – Rusnei Mataitytei, švenčiančiai gražią sukaktį. Scenoje pasidžiaugti nueitu kūrybiniu keliu yra puiki tradicija, nors pačių jubiliatų vertinama skirtingai. Vietoj patogios ir tarsi visą veiklą apibendrinančios savo repertuaro retrospektyvos (kas tarp atlikėjų pasitaiko gana dažnai) Mataitytė pasirinko... kopimą į naują Everestą – pirmą kartą atlikti nepaprastai sudėtingą ir įspūdingą XX a. vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko Antrąjį smuiko koncertą, kurio, beje, imasi retas smuikininkas! „Mano svajonės buvo dvi – pagroti Albano Bergo Koncertą smuikui „Angelo atminimui“, kuris vis dar lieka svajone, ir Bartóko Antrąjį koncertą. Tai vienas sudėtingiausių opusų pasauliniame smuiko repertuare ir aš ilgai brandinau šią mintį... Rūta Prusevičienė paskatino rinktis Bartóką ir dabar labai tuo džiaugiuosi, nes tai buvo ir mano Everestas – ir turinio, ir technikos sudėtingumo požiūriu šiam opusui mažai kas prilygsta. Visai muzikai, kurią atliksiu ateityje, jis suteikia kitą perspektyvą, tarsi žvelgtum į muzikinį pasaulį iš viršaus“, – sakė Mataitytė.

Šis pasirinkimas pataikė į dešimtuką. Nepaprastai įtaigi, turtinga įvykių ir persmelkta nenusakomos įtampos, netgi skausmo, o kartkartėmis ir nerūpestingo šokio, muzika tarsi atliepė dabarties pasaulines aktualijas, blogio, karo, beprasmybės ir beprotybės kėsinimosi į egzistencines vertybes konotacijas. Šaltiniuose rašoma, kad smuiko koncertą Bartókas kūrė 1937–1938 metais (premjera įvyko 1939 m. Amsterdamo „Concertgebouw“, solavo Zoltánas Székely) – fašizmo įsisiautėjimo laikotarpiu, kai ir jo gimtoji Vengrija atsidūrė ties pasirinkimo riba. „Baisiausias ir neišvengiamas pavojus yra tas, kad Vengrija taip pat pasiduos šiai plėšikų ir žudikų sistemai... Vengrija, kurioje „išsilavinę“ krikščionys, deja, beveik visi pasidavę nacių įtakai. Man labai gėda, kad esu iš šios bendruomenės“, – rašė Bartókas draugui į Šveicariją. Vėliau kompozitorius emigravo į Niujorką. 1939 m. Vengrija oficialiai prisijungė prie fašistinio „Axis“ aljanso. Ar neprimena plintančio Kremliaus fašizmo ir niekaip pusių nepasirenkančios šiandienos Vengrijos?..

Mataitytės atlikimas buvo nepaprastai įtaigus, jautrus, persmelktas vidinio, o ne išorinio dramatizmo. Santūriais judesiais, gilumine raiška smuikininkė išgavo turtingą paletę charakterių, štrichų, tiesiog persmelkdami nuskambėjo melodingi lyriniai epizodai, liūdnu, bet šviesiu žaismingumu nusidažė vengrišku koloritu ir verbunkošo ritmais grįstos temos ar uraganiniu greičiu skriejantys virtuoziniai pasažai. O koks nuostabus valsas! Tiksliau, jo atplaišos, atgarsiai, nelyginant nostalgiškas atsisveikinimas su nutolusia la belle époque... 

„Muzikos dramaturgijoje reiškiama visa apimančios meilės ir kvaitulio apimtos, karo ištroškusios žmonijos dalies priešprieša šiandien kaip niekada aktuali... Bartóko genijaus jėga tokia stipri, kad jokie „neadekvatūs“ tempo nurodymai neatrodo nelogiški, o jo orkestruotės meistriškumas ir meninė įtaiga tiesiog fantastiški. Aistringas pasakotojo–rapsodo balsas lydi nuo pirmo iki paskutinio takto. Belieka tik eiti kartu su juo... Dirigentė buvo nuostabi, jautri partnerė, kuri dėl visų interpretacinių sumanymų stipriai palaikė ir drąsino“, – sakė Mataitytė.

Išties, buvo galima justi, kad ne kartą Lietuvoje dirigavusi ir, beje, ukrainietiškų šaknų turinti dirigentė Keri-Lynn Wilson išgyvena tokį patį muzikos naratyvą ir dramatizmo esmę. Didelė pagarba jai ir už tai, kad neliko nuošaly dėl šiandieninio karo – ji yra Ukrainos laisvės orkestro (Ukrainian Freedom Orchestra) įkūrėja, su ukrainiečiais muzikantais koncertuojanti visame pasaulyje ir nešanti humanistinę žinią. (Beje, dar viena keista istorinė Bartóko smuiko koncerto sąsaja yra ta, kad antrasis šio opuso premjeros atlikėjas buvo žydų kilmės ukrainiečių smuikininkas Tossy Spivakovsky, 1943 m. koncertą griežęs Klivlande ir Niujorke.)

Nacionaliniam simfoniniam orkestrui (koncertmeisterė Rasa Vosyliūtė) Bartóko smuiko koncertas taip pat tapo nemenku iššūkiu. Tiršta jo faktūra ir sudėtingi ritmikos ornamentai, dinamikos, tempo kaita negailestingai patikrina orkestro susigrojimą, lankstumą, prasmių pajautą. Rezultatas išėjo puikus. Tad šį kartą Mataitytė pasiekė savo Everestą ne viena – sėkmingai kopti jai padėjo nuoširdus orkestro ir dirigentės atsidavimas.

Koncertą baigė čekų nacionalinės simfonijos pradininko Antoníno Dvořáko Septintoji simfonija, grąžinusi prie romantinės ištarmės ir leidusi patirti tiesiog stulbinamai efektingai orkestro pasiektas kulminacijas, prieš kurias šįkart nublanko net ir savitos Dvořáko lyrikos salelės. Kaip yra rašęs koncerto programėlėje pacituotas Adeodatas Tauragis, „kartais ši simfonija vadinama Tragiškąja, kartais – Didžiąja“. Abu apibūdinimus atlikimas pateisino. Tą vakarą atėjo ir mintis, kad romantikų eskaluotos „dviejų pasaulių koncepcijos“ (kaip realybės ir idealo, tikrovės ir siekių prieštaros) aktualumas šiandien, deja, sugrįžta...